7pamoka: Pasirinkimo laisvė
Šioje pamokoje nagrinėsimė žmogaus laisvės sampratą – jos egzistavimą ir apimtis. Ištirsime 4 veiksnius, turinčius įtakos žmogaus vystymuisi ir lemiamą mūsų aplinkos vaidmenį. Suprasime, kaip žmogaus dvasinis augimas yra susipynęs su jį supančia aplinka. Išsiaiškinsime frazės „viskam, ko tikimasi, duotas leidimas“ reikšmę ir šios frazės svarbą pasirinkimo laisvei bei žmogaus likimui.
- Ar žmogus turi pasirinkimo laisvę? Jei taip, tai kame?
- 4 žmogaus vystymosi raidos veiksniai;
- Koks yra mus supančios aplinkos vaidmuo? Koks ryšys tarp žmogaus dvasinio tobulėjimo ir aplinkos, kurioje jis gyvena?
- Ką reiškia posakis „viskam, ko tikimasi, duotas leidimas“
Panagrinėję individo veiksmus, pamatysime, kad jie yra privalomi. Jis yra priverstas atlikti šiuos veiksmus ir neturi pasirinkimo laisvės. Tam tikra prasme jis yra kaip troškinys, gaminamas ant viryklės; jis neturi kito pasirinkimo, kaip tik būti gaminimo veiksme, nes Apvaizda sujungė gyvenimą dviem grandinėmis: malonumu ir skausmu.
Gyvos būtybės neturi pasirinkimo laisvės – rinktis skausmą ar atstumti malonumą.
Visgi žmogaus pranašumas prieš gyvūnus yra tas, kad žmogus gali siekti tolimo tikslo, t.y. sutikti su tam tikru dabartinio skausmo dydžiu, pasirinkdamas būsimą naudą ar malonumą, kurį pasieks po kai kurio laiko. Tačiau iš tikrųjų čia tik komercinis apskaičiavimas, kai būsima nauda ar malonumas atrodo pranašesnis ir naudingesnis už agoniją, kurią žmogus kentėtų nuo skausmo, jei sutiktų prisiimti jį dabar.
Taigi malonumas tik pratęsiamas…
O kai viskas pasakyta ir padaryta, nebelieka skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno. Ir jei taip yra, nebelieka ir pasirinkimo laisvės, o tik jėga, traukianti žmones link bet kokio besitęsiančio malonumo ir atstumianti jėga, atitraukinati juos nuo skausmingų aplinkybių. Ir Apvaizda veda juos į kiekvieną pasirinktą vietą, pasitelkdama šias dvi jėgas, neklausdama jų nuomonės šiuo klausimu.
Be to, net malonumo ir naudos nustatymas yra visiškai nepriklausomas nuo žmogaus pasirinkimo laisvės, nes vadovaujasi kitų norais, o ne paties žmogaus. Pavyzdžiui, sėdžiu, rengiuosi, kalbu ir valgau. Visa tai darau ne todėl, kad noriu taip sėdėti, taip kalbėti, taip rengtis ar valgyti, o todėl, kad kiti nori, kad taip sėdėčiau, rengčiausi, kalbėčiau ir valgyčiau. Visa tai seka visuomenės troškimu ir noru, o ne mano laisva valia.
Dar daugiau, neretai aš visa tai darau net prieš savo valią. Nes man būtų patogiau elgtis paprastai, neprisiimant jokios naštos. Bet esu prirakintas geležiniais pančiais visais savo judesiais, prie kitų išgalvotų poelgių, kurie atitinka visuomenės pobūdį.
Taigi, pasakyk man, kur yra mano noro laisvė?
(Baal Sulamas, straipsniai, „Laisvė“)
4 veiksniai
Ir supraskite, kad atsiradus [kažkam naujam] pasaulio kūriniuose, reikia suvokti, kad tai atsiranda ne būties iš nieko pavidalu, o būties pavidalu iš būties – kitaip tariant, to atsiradimo tikroji esmė ta, kad būtis panaikino savo praeities pavidalą ir įsivilko formą, kuri atsiranda dabar.
Todėl turime suprasti, kad kiekviename pasaulio kūrinijos atsiradime yra 4 veiksniai, kurie visi kartu sąlygoja tą atsiradimą. Šie veiksniai vadinami vardais:
- Šaltinis.
- Nekintamas priežasties ir pasekmės veikimas, susijęs su paties šaltinio savybe.
- Kintamas vidinis priežasties ir pasekmės veikimas dėl kontakto su išorinėmis jėgomis.
- Pašalinis priežasties ir pasekmės veikimas, perduodantis įtaką iš išorės.
(Baal Sulamas, „Laisvė“)
Aplinkos svarba
Žmogaus savęs valdymas matuojamas tik savo aplinkos pasirinkimo klausimu, ir už tai jis turėtų gauti atlygį arba bausmę.
Visada galime stengtis dėl aplinkos – draugų, knygų, mokytojų ir pan. – pasirinkimo. Panašiai kaip žmogus, iš tėvų paveldėjęs kelis kviečių augalus. Iš šio nedidelio kiekio jis, pasirinkęs aplinką – derlingą dirvą, kurioje yra visų reikalingų mineralų ir žaliavų, kurios gausiai maitina kviečius – gali išsiauginti daugybę augalų.
Visgi reikia gerinti aplinkos sąlygas, kad jos atitiktų augalo augimo poreikius, nes išmintingas sugebės pasirinkti geriausias sąlygas ir jam pasiseks. Kvailys tenkinsis tuo, kas jam bus prieš akis, ir tada sėją pavers prakeikimu, o ne palaima.
(Baal Sulamas, „Laisvė“)