Pamoka 13. Nuo sudužimo iki ištaisymo

Skaidrė 2 

TRIJŲ AŠIŲ MODELIS

Skaidrė 3 

TRIJŲ AŠIŲ MODELIS

Skaidrė 4

Skaidrė 5

Rabašas „Kokį lygį žmogus turi pasiekti, kad jam nebereikėtų gimti iš naujo“

…reikia žinoti, kad visos sielos kyla iš Adam Rišon sielos, nes po to, kai jis padarė Pažinimo Medžio nuodėmę, jo siela suskilo į 600 000 sielų. Tai reiškia, kad tai, kas Adam Rišon buvo viena šviesa, knygos Zohar kalba vadinama „Aukštesniuoju švytėjimu“, kuri Edeno (rojaus) sode buvo tuo pačiu metu, dabar ji išsiskirsto į daugelį dalių.

Skaidrė 6

Baal Sulamas. Įvadas į knygą „Panim Meirot u-Masbirot“

Dėl Pažinimo Medžio nuodėmės [Adam Rišon] neteko amžinojo gyvenimo sielos, kurią Kūrėjas įkvėpė į jo šnerves vien tik Adam Rišon poreikiams.

Jis gavo naują formą, vadinamą „gyvybės rasa“. Kitaip tariant, visuma suskilo į daugybę elementų, į daugybę lašelių, kurie buvo padalyti tarp Adam Rišon ir visos jo palikuonių grandinės iki pat paskutinio laikotarpio.

Skaidrė 7

Taigi, Kūrėjo veiksmuose visiškai nėra jokio pasikeitimo, tačiau atsiranda papildoma forma – tai, kad bendra gyvybės šviesa, kuri buvo Adam Rišon šnervėse, pasklido, kaip ilga grandinė, besisukanti formų kitimo rate per daugelį kūnų, vienas kitą keičiančiuose kūnuose, iki neišvengiamo Galutinio Ištaisymo.

Skaidrė 8

Rabašas „Kokį lygį žmogus turi pasiekti, kad jam nebereikėtų gimti iš naujo“

Pavyzdžiui, karalius norėjo išsiųsti didelį kiekį auksinių monetų savo sūnui į užsienį, tačiau visi jo šalies žmonės buvo vagys ir sukčiai ir jis neturėjo nė vieno ištikimo pasiuntinio. Ką jis padarė? Jis padalijo, sulaužė visas monetas į smulkius pinigus ir išsiuntė jas per daugelį pasiuntinių, kad vagystės džiaugsmas nebūtų vertas sutepti karalystės šlovės.

Skaidrė 9

Baal Sulamas. „Šeši šimtai tūkstančių sielų“

Pasaulyje nėra daugiau nei viena siela, […] Ir ši siela yra […] kiekviename pilnumoje, kaip ir  Adam Rišon. Juk dvasinis nėra skaidomas ir nesidalija – tai būdinga tik materialiems [objektams].

O tai, kad sakoma, jog yra šeši šimtai tūkstančių sielų ir sielos kibirkščių, akivaizdu, kad toks padalijimas kyla dėl kiekvieno žmogaus kūno.

Skaidrė 10

Baal Sulamas. „Šeši šimtai tūkstančių sielų“

…kiekviename atskirame žmoguje glūdi visa visuomenė, nes galiausiai [ištaisymo pabaigoje] visos sielos susijungs į vieną visumą, vadinamą „jų sugrįžimu į dvasines šaknis“.

Skaidrė 11

Baal Sulamas. „Žmogaus veiksmai ir jo veiksmų atvaizdai“

Iš visų kūrinių kyla daugybė veiksmų, kurie galiausiai turi susijungti tarpusavyje, kol taps iš tikrųjų vienu veiksmu ir šis susivienijimas įvyksta kiekviename kūrinyje ir jo veiksmuose. […]

Todėl po viso kūrinių veiksmų susiliejimo […] būtina, kad po to susijungtų ir susirinktų visos pasaulio sielos į vieną tikrą sielą, kylančią iš visų sielų, ir taptų iš tikrųjų viena visuma – kaip buvo kūrimo pradžioje, kai buvo sukurtas tik vienas žmogus - Adam.

Skaidrė 12

Baal Sulamas. Įvadas į „Įvadą į kabalos mokslą“, p. 9

Visi pasauliai – ir aukštesnieji, ir žemesnieji – bei viskas, kas juose yra, buvo sukurta vien tik žmogui. […]

Iš pradžių jie susitraukė ir leidosi pakopa po pakopos, pasaulis po pasaulio, kol pasiekė mūsų materialųjį pasaulį, kad įvestų sielą į šio pasaulio kūną, kuris yra pilnai nukreiptas į gavimą, o ne į davimą, kaip gyvūnų ir žemės žvėrių.

Kaip pasakyta: „Žmogus gimsta laukiniu asilu“, o tai reiškia absoliutų norą gauti, kuriame nėra jokio davimo.

Ir tuomet žmogus laikomas visiškai priešingu Kūrėjui, nes nėra didesnio nutolimo už šį.

Skaidrė 13

Ir tada, dėka sielos, kuri į jį įsivelka, žmogus nuolat užsiima Tora ir priesakais bei palaipsniui pasiekia davimo formą, panašią į savo Kūrėją – pakopa po pakopos, kylant iš apačios į viršų per visas tas savybes, kurios nusileido žemyn per jų nužengimą iš viršaus į apačią, ir kurios tėra įvairios davimo noro pakopos ir laipsniai.

[…]

Kol galiausiai jis nusipelno būti pilname davime, negaudamas nieko sau.

Ir tuomet žmogus pasiekia savo tobulumą tikrame susiliejime su Kūrėju, nes tik tam jis ir buvo sukurtas.

Skaidrė 14

Rаbašas. Straipsnis 34 „Taamim, nekudot, tagin, otiot“

Tas, kuris nori pajusti gyvenimo skonį, turi atkreipti dėmesį į savo širdies tašką. Juk kiekvienas žmogus turi širdies tašką, tačiau jis nesišviečia, t.y. jis yra panašus į juodą tašką. Kadangi širdies taškas yra šventosios sielos – nefeš savybė, o jos prigimtis – davimo Kli. Tačiau jis pasilieka savybėje Šchina dulkėse, nes žmogus nesuteikia jai svarbios reikšmės ir jam pagal svarbą ji yra panaši į dulkes.