Vietinė pamoka #37 Tęsiame dešimtukų kursą ir Baal Sulamo straipsnį „Laisvė“
Šią savaitę mes toliau studijuojame Jehudos Leibo Alevi Ašlago (Baal Sulama) straipsnį „Laisvė“ ir dirbame su temomis, aptartomis „Dešimtukų kurse“.
Pirmojoje vietinio susitikimo dalyje vėl grįšime prie:
straipsnio "Laisvė" išvados.
Antroje dalyje tęsiame pagrindinę trečiadienio "Dešimtukų kurso "temą:
Kritika kaip dvasinio tobulėjimo priemonė
Vietinio susitikimo metu skaitysime keletą ištraukų iš straipsnio ir bandysime suprasti, kas vyksta tekste, po to vėl skaitysime ir kartu diskutuosime apie nagrinėjamas temas. Taip pat turėsime praktinius užsiėmimus – seminarą.
Jehuda Leibas Alevi Ašlagas (Baal Sulamas)
Laisvė
Toros kelias ir kančių kelias
Ir tuo pat metu mūsų problema, susijusi su degradacija, kylanti iš šio dėsnio, vis dar nėra išspręsta. Ir tai iš tikrųjų yra mūsų pagrindinis rūpestis – kaip sugalvoti būdus, leidžiančius tai ištaisyti. Tačiau Valdymas, savo ruožtu, nieko nepraranda nuo to, kadangi jis jau visiškai apsupo žmoniją dviem keliais: „Toros keliu“ ir „kančių keliu“, taigi jis užtikrino žmonijos vystymąsi ir jos nuolatinį judėjimą tikslo link, ir nėra jokios valdžios aukštesnės už jį (kaip pasakyta straipsnyje „Pasaulis“, mišnos „Viskas duota už užstatą“ paaiškinime). Tačiau šio dėsnio vykdymas yra natūrali ir būtina pareiga, kaip išsiaiškinome aukščiau.
Daugumos teisė atimti asmens laisvę
Tačiau reikia paklausti: juk tai pateisinama tik tuo, kas vyksta tarp žmogaus ir jo artimo, kur mes priimame dėsnį „sekti paskui daugumą“, remiantis įsipareigojimu, kurį mums uždėjo Valdymas, visą laiką rūpintis artimųjų egzistavimu ir laime, kaip išsiaiškinome aukščiau, – tačiau šį dėsnį „sekti paskui daugumą“ Tora įpareigojo mus (vykdyti) taip pat, kai ir nesutariame klausimais, susijusiais žmogaus ir Kūrėjo santykiais, kurie, atrodytų, neturi bendra su visuomenės egzistavimo palaikymu.
Tokiu atveju mes grįžtame prie to paties klausimo: kaip pateisinti šį dėsnį, įpareigojantį priimti daugumos nuomonę, kuri, kaip teigiama, yra neišsivysčiusi, atmetanti ir panaikinanti išsivysčiusių ([žmonių) nuomones, kurių visur yra nereikšminga mažuma?
Tačiau, kaip įrodėme antroje brošiūroje (straipsnis „Religijos esmė ir jos tikslas“, punktas „Sąmoningas tobulėjimas ir nesąmoningas tobulėjimas“), visa Tora ir priesakai buvo duoti tik apvalyti Izraelį su jų pagalba“, o tai reiškia išvystyti mumyse blogio suvokimo jausmą, esantį mumyse nuo gimimo, kuris apskritai apibrėžiamas kaip mūsų meilė sau, – ir pasiekti tyrą gėrį be jokių priemaišų, apibrėžtą žodžiais „meilė artimui“ ir kuris yra vienintelis ir nepakartojamas perėjimas prie meilės Kūrėjui. Ir todėl priesakai tarp žmogaus ir Kūrėjo taip pat laiko ypatingais įtaisais, kurie atitolina žmogų nuo egoistinės meilės, kenkiančios visuomenei.
Automatiškai paaiškėja, kad nesutarimų subjektai tarp žmogaus ir Kūrėjo priesakų taip pat susiję su visuomenės teisės egzistuoti problema ir todėl taip pat patenka į „sekti paskui daugumą“ (dėsnio) rėmus.
Iš čia aiški Galachi ir Agados padalijimo prasmė. Juk tik Galachoje galioja dėsnis: „Asmenybė ir dauguma – dėsnis seka paskui daugumą“¹³, ir to nėra Agadoje. Juk tai kas aprašyta Agadoje, yra aukščiau visko, kas susiję su visuomenės gyvenimo palaikymu, nes ji kalba būtent apie žmonių elgesį žmogaus ir Kūrėjo sąveiką – apie tą dalį, kuri neturi tiesioginio ryšio ir rezultatų, susijusių su visuomenės palaikymu ir materialine laime. Ir todėl dauguma neturi jokios teisės ir pasiteisinimo nepaisyti asmens nuomonės, ir kiekvienas laisvas daryti tai, kas jam patinka. Kitas dalykas – Galacha, dėl Toros priesakų vykdymo, kurie visi susiję su visuomenės palaikymo priežiūra, garantuojančia, kad nrėra jokios kitos tvarkos atsiradimo, išskyrus „sekti paskui daugumą“ dėsnį, kaip paaiškėjo aukščiau.
Kritika kaip sėkmės priežastis, kritikos trūkumas kaip išsigimimų priežastis
Taip pat reikėtų pridėti prie to, kas buvo pasakyta, kad tikrovė siūlo mūsų žvilgsniui absoliutų kontrastą tarp kūniškų reikalų ir reikalų, kurie yra nuomonės ir supratimo tema, apie kurią diskutuojame! Nes visuomenės vienybė, kuri turėtų būti visos laimės ir sėkmės šaltinis, vyksta tik ir išimtinai tarp kūnų ir ten, kas susiję su žmogaus kūnu. Juk susiskaldymas tarp jų yra visų bėdų ir negandų šaltinis.
Tačiau tai, kas vyksta nuomonėse ir suvokime, yra diametraliai priešinga (tam), nes vienybė arba kritikos trūkumas juose laikomas visų nesėkmių šaltiniu, užkertančių kelią bet kokiai pažangai ir vaisingai intelektualiai veiklai.Juk teisingų išvadų konstravimas daugiausia remiasi nesutarimų gausa ir atsivėrusiu bei pasireiškiančiu susiskaldymu tarp (skirtingų] nuomonių. Nes kuo didesnis konfliktas ir prieštaravimai bei stipresnė kritika, tuo daugiau žinių ir supratimo daugėja, ir viską tampa daug lengviau ištirti ir išsiaiškinti.Ir visas proto žlugimas ir išsigimimas atsiranda tik dėl kritikos stokos ir nesutarimų šiuo klausimu.
Taigi akivaizdu, kad visas materialinės sėkmės pagrindas yra visuomenės vienybės matas, o suvokimo ir nuomonės sėkmės pagrindas yra susiskaldymas ir nesutarimas.
Iš to seka dėsnis, kad kai žmonija pasiekia savo tikslą, susijusią su kūno sėkme, būtent pasiekdama tobulą meilės artimui lygį, kai visi pasaulyje gyvenančių kūnai bus sujungti į vieną kūną ir vieną širdį, kaip pasakyta straipsnyje „Pasaulis“, – tik tada atsiskleis visa savo pilnatve žmonijos laukiama laimė. Ir todėl, priešingai, šiuo metu reikia saugotis, kad žmonijos atstovų nuomonės per daug nesutaptų – tiek, kad išnyktų nesutarimai ir kritika tarp išminčių ir mokslininkų, nes kūniška meilė savo prigimtimi neša ir nuomonių suartėjimą. O jei dings nesutarimai ir kritika, baigsis bet kokia nuomonių ir suvokimo pažanga, o žinių šaltinis pasaulyje, žinoma, išdžius.
Taigi, mes visiškai įrodėme, kad būtinas rūpestingas požiūris į asmeninę laisvę nuomonių ir supratimo atžvilgiu, nes bet koks išminties ir žinių ugdymas yra pagrįstas šia asmens laisve.Ir todėl mus perspėja, kad turime ją saugoti su ypatingu jautrumu, kad bet kokia forma tarp mūsų, kurią vadiname žodžiu „asmenybė“, tai yra asmeninė atskiro žmogaus jėgos savybė, kuri paprastai vadinama „noru gauti “...
Protėvių paveldas
... taip pat ir visos detalės iš tų paveikslų, kuriuos apima šis noras gauti, mūsų apibrėžtas žodžiu „pagrindas“, arba pirmasis faktorius, kurio prasmė apima visus tuos polinkius ir įpročius ir taip toliau, kuriuos jis paveldėjo iš tėvų ir senelių, kurie mums atrodo kaip ilga grandinė tūkstančių žmonių, kurie gyveno savo laiku ir stovėjo vienas po kito, kur kiekvienas iš jų yra koncentruotas savo tėvų lašas, ir šiame laše kiekvienas žmogus gavo savo tėvų dvasinį paveldą, kuris patekęs į jo pailgąsias smegenis yra vadinamas pasąmone. Taigi, pasirodanti prieš mus asmenybė pasąmonėje, turi visus tūkstančius dvasinių palikimų iš visų šioje grandinėje atstovaujančių asmenybių, kurie yra jo tėvai ir protėviai.
Ir todėl, kaip visų žmonių veidai skiriasi vienas nuo kito, taip pat ir jų nuomonės skiriasi viena nuo kitos. Ir nėra dviejų žmonių, kurių nuomonės būtų vienodos, juk kiekvienas turi didelę ir prabangią savastį, kurį jam paveldėjo tūkstančiai jo protėvių, o kiti iš to visiškai nieko neturi.
Ir todėl ši savastis laikoma šios asmenybės nuosavybe, ir visuomenė yra perspėta, kad ji turi saugoti jos unikalumą (pažodžiui „ jos skonį ir dvasią“), kad ji nebūtų ištrinta veikiama aplinkos, ir kiekviena asmenybė visiškai išsaugotų savo paveldą. Ir tada konfliktas ir prieštaravimas tarp jų išliks amžinai, amžiams garantuojantis mums išminties kritiką ir plėtrą, kuri yra visos žmonijos vertybė ir visi jos tikri ir amžini siekiai.
Kai šiek tiek susipažinome su žmogaus egoizmu, kurią apibrėžėme kaip jėgą ir norą gauti, kas yra pačio gyvūno taškas jo atvira forma, mums taip pat tapo visiškai aiškus kiekvieno atskiro kūno unikalių savybių matas, nepaisant, visų jos ribų, kurį mes apibrėžėme „protėvių paveldo“ sąvoka, tai reiškia visą polinkių ir savybių jėgą, kurią jis paveldėjo į „pagrindo“ savybę, kuri yra bet kurio žmogaus pirminė medžiaga, tai yra lašas jo tėvų sėklos.
Ir štai dabar mes turime galimybę suprasti, ką turėjo omenyje mūsų išminčiai, sakydami, kad Toros gavimo dėka (Izraelio sūnūs) tapo laisvi nuo mirties angelo. Tačiau mums reikia dar geriau suprasti, kas yra egoizmas ir kas yra protėvių paveldas, apie kuriuos buvo kalbėta aukščiau.
Laisvė nuo mirties angelo
O dabar, po visko, ką išsiaiškinome, turime galimybę suprasti mūsų išminčių žodžius tikrąja jų forma – kodėl jie paaiškino žodžius: „Užrašyta ant akmeninės plokštės“¹⁷ reikia skaityti ne „užrašyta“ „charut“, o „laisvė“ „cherut“, (ta prasme,) kad laisvė kilo iš mirties angelo¹⁸. Juk straipsniuose „Toros dovanojimas“ ir „Laidavimas“ paaiškėjo, kad iki Toros dovanojimo jie priėmė (įsipareigojimą) panaikinti bet kokią privačią nuosavybę tokiu būdu, išreikštu žodžiais „kohenų (kunigų) karalyst듹⁹, ir visos kūrinijos tikslas, tai yra susiliejimas su Kūrėju, panašumo į Jį forma – kaip Kūrėjas yra duodantis ir negauna, taip ir jie bus duodantys, o ne gaunantys, kas yra paskutinė susiliejimo pakopa, išreikšta žodžiais „šventa tauta“, kaip pasakyta straipsnio „Laidavimas“ pabaigoje.
Ir aš jau atvedžiau tave prie supratimo, kad pagrindinė žmogaus esmė, tai yra jo egoizmas, apibrėžiamas noru gauti, yra tik pusė visumos ir turi teisę egzistuoti tik tada, kai yra įsivilkęs į tam tikrą įgijimo formą, nes tada jis pasiekia užbaigtumą, todėl jį galima laikyti žmogaus esme, o kitaip – ne. Pasirodo, kad Izraelio sūnūs, kurie nusipelnė visiško susiliejimo per šventąjį stovėjimą (prie Sinajaus kalno), jų gavimo kelim buvo visiškai tušti nuo visų pasaulio įgijimų ir buvo susilieję su Kūrėju pagal formos panašumą, o tai reiškia, kad jie nenorėjo gauti jokios naudos dėl savęs, ir (tai buvo) tik tiek, kad suteiktų malonumą – kad Kūrėjas mėgautųsi jų dėka.
O kai jų noras gauti įsivilko į šio įgijimo vaizdą, įsivilkęs į jį, jis susijungė su juo į vieną visumą, ir todėl jie, be abejonės, tapo laisvi nuo mirties angelo. Juk mirtis yra būtinai kažko nebuvimas ir egzistavimo neigimas, tai įmanoma, jei yra kokia nors kibirkštis, kuri nori egzistuoti siekdama sau naudos, (tada) apie ją galima pasakyti, kad ši kibirkštis neegzistuoja, nes ji išnyko ir mirė. Kitas reikalas, jei žmoguje nėra jokios tokios kibirkšties, o visos jo esmės kibirkštys įsivelka į malonumo suteikimą savo Kūrėjui, kas neišnyksta ir nemiršta, nes net kai kūnas anuliuojasi, jis anuliuojasi tik gavimo dėl savęs atžvilgiu, į kurį noras gauti yra įsivilkęs ir be kurio jis neturi teisės egzistuoti, kaip pasakyta aukščiau.
Tačiau kai jis įvykdo kūrimo tikslą, ir Kūrėjas gauna iš jo malonumą, nes Jo noras buvo išpildytas, pasirodo, kad žmogaus esmė įsivilko į šį Kūrėjo malonumą, ir jam suteikiam absoliuti amžinybė, kaip ir Kūrėjas, ir pasirodo, kad jis nusipelnė laisvės nuo mirties angelo. Ir todėl midraše pasakyta: „Laisvė nuo mirties angelo“²⁰, o mišnoje: „„Užrašyta ant akmeninių plokščių“²¹ reikia skaityti ne „užrašyta“ „charut“, o „laisvė“ „cherut“, nes nėra laisvo žmogaus, išskyrus tuos, kurie užsiima Toros studijavimu...“²² Žr. ten tinkamai.
Seminaras
1) Pateik pavyzdžių, kurie paaiškina kančios kelią ir Toros kelią.
2) Kaip dabar suprantate principą „sekti paskui daugumą“? O kaip suprantate principą „sekti paskui individualumą“?
3) Kodėl, remiantis tekstu, individualumas yra svarbus?
Dešimtukų kursai #9
Kritika, kaip dvasinio tobulėjimo priemonė
Seminaras
1) Remiantis tuo, ką išmokome - ką galime daryti su kritika kitų atžvilgiu arba su savikritika?
2) Kaip galime išlaikyti mūsų aplinką darnią ir susijungusią jos nepažeisdami? Kai jaučiu, kad ryšys galėtų būti pagerintas - kaip teisingai pasiūlyti būdus mūsų aplinkoje, dešimtuke?
Iki kito susitikimo kitą savaitę!