Šią savaitę mes tęsiame studijas pagal autentiškus kabalistinius tekstus didelėje grupėje – šeštąją savaitę studijuojame Jehuda Leib Alevi Ašlag (Baal Sulamas) straipsnį „Laisvė“. Taip pat gilinamės ir dirbame su temomis, aptartomis „Dešimtukų kurse“.

Kaip jau minėjome anksčiau, Baal Sulamas plačiai rašė tam, kad padėtų mokiniams pasiekti kūrimo tikslą – formos panašumą su Kūrėjo savybėmis (meile ir davimu). Šią savaitę sutelkiame dėmesį į asmens laisvę.

Vietinio susitikimo metu skaitysime keletą ištraukų iš straipsnio ir bandysime suprasti, kas vyksta tekste, po to vėl skaitysime ir kartu diskutuosime apie nagrinėjamas temas.

Taip pat turėsime papildomų vaizdo klipų su Ravo daktaro Michaelio Laitmano paaiškinimais – kaip svarbiais straipsnio papildymais.

Be to, atliksime vieną ar du praktinius užsiėmimus (seminarus).

Jehuda Leib Alevi Ašlag (Baal Sulamas)

Laisvė

Asmens laisvė

Taigi mes supratome ir asmens laisvę tiksliai šios sąvokos prasme, kuri nurodo tik pirmąjį faktorių, tai yra „pagrindą“, kuris yra bet kurio žmogaus pirminė materija, tai yra, visus polinkiai, kuriuos paveldėjome iš mūsų tėvų ir senelių, kuriais vienas žmogus skiriasi nuo kito.

Juk matote, kad nors tūkstančiai žmonių turi tą pačią aplinką – taip pat ir tai, kad paskutiniai trys faktoriai juos veikia vienodai, tačiau tarp jų nerasite dviejų žmonių, turinčių tokias pačias savybes. Ir taip yra todėl, kad kiekvienas iš jų turi savo unikalų pagrindą, būdingą tik jam vienam. Ir tai yra tarsi kviečių pagrindas, kurie nors ir labai pasikeitę dėl trijų paskutinių faktorių, vis dėlto išsaugos ankstesnę kviečių formą ir niekad neįgis kitos rūšies formos.

Bendra tėvų forma neišnyksta

Taip pat teisinga ir tai, kad kiekvienas „pagrindas“, atsisakęs savo ankstesnės tėvų formos ir įsivilkęs į naują formą, veikiamas trijų prie jos pridėtų faktorių, – o jis stipriai keičiasi jų įtakoje – kartu su tuo, iš jos nedingsta bendra tėvų forma. Ir jis niekada negalės priimti kito į jį panašaus žmogaus formos, taip pat, kaip avižos negali būti kaip kviečiai. Juk kiekvienas pagrindas turi savo ilgą grandinę iš kelių šimtų kartų, ir šis pagrindas apima jų visų išvystytus vaizdinius, tačiau jie nepasireiškia jame tomis formomis, kurios buvo jo protėviuose, tai yra vaizdinių pavidalu, o egzistuoja tik abstrakčios formos pavidalu. Ir todėl jie yra jame tik paprastų jėgų pavidalu, kurie vadinami natūraliais polinkais arba instinktais, jam žinant jų priežastis ir suvokiant, kodėl jis elgiasi taip, kaip pasakyta aukščiau. Ir todėl niekada negali būti, kad būtų du žmonės su vienodomis savybėmis.

Pareiga apsaugoti asmens laisvę

Ir žinok, kad tai tikrasis asmenybės turtas, kurio negalima nei sugadinti, nei pakeisti. Juk galutinė visų šių polinkių, esanti „pagrinde“, išraiška – būti panaudotiems ir priimti idėjų formą, kai ši asmenybė užaugs ir subręs, kaip paaiškėjo aukščiau. Ir dėl vystymosi dėsnio, viešpataujančio visoje toje grandinėje, kuri visą laiką stumia ją toliau, kaip paaiškėjo straipsnyje „Pasaulis“. Be to, mes matome, kad galutinis kiekvieno polinkio vystymasis – tapti labai aukštomis ir neįkainojamomis svarbos idėjomis.

Pasirodo, kad kiekvienas sunaikinantis kokį nors asmenybės polinkį ir jį išraunantis, priveda prie šios aukštos ir nuostabios idėjos, kuri turėtų jai gimti grandinės gale, išnykimo pasaulyje. Juk šis polinkis jau niekada nepasikartos jokiame kitame kūne, išskyrus šį.

Ir čia reikia suprasti, kad kai tam tikras polinkis pasikeičia, priimdamas idėjos formą, jame jau nebegalima atskirti gėrio nuo blogio. Juk šie skirtumai matomi tik tol, kol jie dar yra polinkiai arba nesubrendusios idėjos, ir jie jokiu būdu niekaip nematomi, kai jie priėmė tikrų idėjų formą. Ir tai bus išsiaiškinta tolesniuose straipsniuose, pilna apimtimi ir su pilnu pagrindimu.

Taigi matome apiplėšimo mastą tų tautų, kurios nustato savo viešpatavimą mažumoms, atimdamos iš jų laisvę ir neleisdamos toliau gyventi pagal savo polinkius, paveldėtus iš senovės protėvių, nes jie laikomi panašiais į žudikus. Ir net tie, kurie netiki į religiją ir į tikslingu valdymu, galės suprasti būtinybę saugoti asmens laisvę, remiantis gamtos sąranga.

Juk mes matome, kad su visomis tautomis, kurios patyrė nuosmukį ir išsisklaidydavo, tai visada vykdavo dėl to, kad jos primesdavo savo jungą mažumoms ir atskiriems asmenims, kurie todėl juos įveikdavo ir sunaikindavo. Ir todėl visiems aišku, kad neįmanoma sukurti taikos pasaulyje, jei neatsižvelgsime į asmens laisvę, nes priešingu atveju nebus tvirtos taikos ir viešpataus suirutė.

Taigi, mes gerai ir visiškai tiksliai apibrėžėme asmenybės esmę, atimdami iš jos viską, kas jai atėjo iš visuomenės, kaip paaiškėjo aukščiau. Tačiau kyla klausimas, kur galiausiai yra pati asmenybė? Juk viskas, kas iki šiol buvo pasakyta apie asmenybę, suprantama (mums) tik kaip asmenybės įgyta, tai yra paveldėjimas, kurį paliko jai jos protėviai. Tačiau kur gi pati asmenybė, tai yra paveldėtojas ir šio įgijimo nešėjas, reikalaujantis iš mūsų saugoti savo turtą? Juk iš visko, pasakyto iki dabar, mes vis dar neradome egoistinio žmogaus taško, kuris būtų prieš mus kaip savarankiškas vienetas, ir kodėl man turėtų rūpėti pirmasis faktorius – o būtent ilga tūkstančio žmonių grandinė, kurie seka vienas paskui kitą nuo senovės laikų, dėl kurių mes apibrėžėme šio asmens kaip paveldėtojo įvaizdį. Ir kodėl man turėtų rūpėti kiti trys faktoriai – o būtent tūkstančiai žmonių, stovinčių vienas šalia kito vienoje kartoje. Galiausiai, kiekvienas individas laikomas tik kaip figūra, vadinama socialine, kuri visada pasiruošusi būti visuomenės žinioje, kad tarnautų jai pagal jos valią. Tai yra, ji tampa pasyviu dviejų tipų visuomenės instrumentu. Iš pirmojo faktoriaus pusės ji tampa pasyviu instrumentu didelei praeities kartų bendruomenei, o iš kitų trijų faktorių pusės ji tampa pasyvia gavėja šios visuomenės (rankose), kuri priklauso su juo vienai kartai.

Ir tai, iš tikrųjų, yra pasaulinės svarbos klausimas, ir todėl yra daug minėto natūralaus metodo priešininkų, nors jie puikiai žino, kad tai tiesa. Bet jie labiau teikia pirmenybę metafizinėms teorijoms arba dualizmui, arba transcendentiškumui, įsivaizduodami tam tikrą dvasinę esybę, kažkaip patalpintą kūno viduje kaip žmogaus sielą. Ir ši siela daro protingą ir stiprina kūną ir pan. ir tai yra žmogaus ir jo „aš“ esmė. Ir, galbūt, visi šie paaiškinimai (ir teorijos) būtų patenkintos, bet bėda ta, kad jie neturi jokio mokslinio sprendimo, kaip dvasinė esybė gali turėti kokį nors kontaktą su materialiais kūno atomais, kad ji galėtų įtraukti jį į bet kokį nors judėjimą. Ir visa jų išmintis ir tyrinėjimai nepadėjo jiems rasti čia jokio tiltelio, kuris leistų įveikti šią plačią ir gilią bedugnę, skiriančią dvasinę esybę ir materialųjį atomą. Ir todėl mokslas absoliučiai nieko nelaimėjo iš visų šių metafizinių teorijų.

Seminaras

1) Kodėl man reikia kitų trijų veiksnių – o būtent tūkstančio žmonių, stovinčių vienas šalia kito vienoje kartoje?

2) Koks jūsų įspūdis apie Baal Sulamo pabrėžtą asmeninį unikalumą?

3) Kaip supratote, kad „galutinis kiekvieno polinkio vystymasis – tapti labai aukštomis ir neįkainojamomis svarbos idėjomis“?

4) Perskaitę tai, kas išdėstyta aukščiau, kaip supratote „būtinybę išsaugoti asmens laisvę“?

Ryšių dešimtuke principai

https://kabbalah.academy/lt/courses/lesson/262/ 

Seminaras

1) Pasidalinkime savo dėkingumu už radus aplinką, kuri nori pasiekti kilniausią tikslą – dirbti Kūrėjui.

2) Ar jaučiate, kad kursas priartina Jus prie dėstomų principų ir tikslo?

3) Kodėl studijų programa yra svarbi dvasinio tobulėjimo priemonė?

Iki kito susitikimo kitą savaitę!