Dešimtukų kursai - pamoka #6-8,11. Tema: Ryšių dešimtuke principai

1. Rabašas. Grupės tikslas (1.1). 1-o straipsnio I dalis (1984 m.)

Susirinkome čia padėti pagrindą grupei, kuri skirta visiems tiems, kurie nori eiti Baal Sulamo metodikos keliu, leidžiančiu žmogui nelikti gyvūno kategorijoje ir kilti tapimo žmogumi pakopomis, kaip pasakė išminčiai apie posmą „jūs – Mano avys, banda Mano, jūs – žmogus“: „Jūs vadinatės žmogumi, o stabmeldžiai nesivadina žmogumi“ – tai Rašbi posakis.

2. Rabašas. Grupės tikslas (1.1). 1-o straipsnio I dalis (1984 m.)

Todėl renkamės čia, kad įkurtume grupę, kad kiekvienas iš mūsų sektų šia „davimo Kūrėjui“ dvasia. O tam, kad pradėtume duoti Kūrėjui, būtina pirmiau išmokti duoti žmogui – ir tai vadinama artimo meile.

Bet artimo meilė įmanoma tik atsižadėjus savęs. Viena vertus, kiekvienas turi nužeminti save, kita vertus, privalome didžiuotis, kad Kūrėjas davė mums galimybę įstoti į grupę, kurioje kiekvienas turi vienintelį tikslą – „kad Šchina būtų tarp mūsų“.

Principas Nr. 1. Mes turime nuolatos kelti susitikimų (rėmų laikymosi) svarbą, suprasdami, kad tik kartu galime pasiekti bet kurį tikslą.

3. Rabašas. Grupės tikslas (1.2). 1-o straipsnio II dalis (1984 m.)

Todėl grupė turi būti sudaryta iš individų, kuriuos vienija supratimas, kad reikia pasiekti šį tikslą. Tada visi individai susikuria vieną didelę jėgą, padedančią kovoti su savimi, nes į kiekvieną iš jų įtraukti visi kiti. Tokiu būdu kiekvienas remiasi dideliu noru pasiekti tikslą.

Tam, kad vienas įsijungtų į kitą, kiekvienas privalo anuliuoti savąjį „aš“ kito atžvilgiu. Tai padaryti galima nepastebint draugo trūkumų, o, priešingai, atkreipiant dėmesį tik į jo gerąsias savybes. Jeigu vienas iš grupės narių mano, kad jis nors truputį yra aukščiau už draugus, jis jau negali su jais susivienyti.

4. Rabašas, 17 straipsnis „Susirinkimo tvarka“ (1986 m.)

Turime siekti tik vieno – vertinti dvasinius dalykus.

5. Rabašas, 24. „Pagrindinis dalykas, kurio mums trūksta“

Pagrindinis dalykas, kurio mums trūksta ir dėl šios priežasties neturime jėgų dirbti, – mums trūksta tikslo svarbos. Tai reiškia, kad mes nežinome, kaip vertinti savo tarnavimą, kad žinotume, kam mes duodame. Taip pat mums trūksta žinių apie Kūrėjo didybę, kad žinotume, kokie esame laimingi, kad esame verti tarnauti Karaliui, nes neturime nieko, kad galėtume suprasti Jo didybę.

Principas Nr. 2. Dirbti siekiant sukurti lygybę dešimtuke.

6. Baal Sulamas, „Kabalos mokslas ir filosofija“

Meilės įstatymas negalioja tarp didelio ir mažo, nes du tikrai mylintys turi jaustis lygiais.

7. Rabašas, laiškas Nr. 42

Kaip parašyta: „Ir įsikūrė tauta kaip vienas žmogus, su viena širdimi“, tai reiškia, kad visi turėjo vieną tikslą – dėl Kūrėjo naudos. Ir išeina...

Reikia suprasti, kaip galima būti „kaip vienas žmogus, su viena širdimi“, juk žinoma, kad išminčiai taip pat pasakė: „Kaip jų veidai nepanašūs vienas į kitą, taip ir jų nuomonės nepanašios“. Tai kaip jie gali būti „kaip vienas žmogus, su viena širdimi“?

Atsakymas: jeigu sakome, kad kiekvienas rūpinasi savo poreikiu, išeina, kad neįmanoma būti „kaip vienas žmogus“, o „nepanašūs jie“. Tačiau jeigu kiekvienas anuliuoja savo asmeninę valdžią ir visi rūpinasi tik Kūrėjo nauda, tuomet jie jau nebeturi privačių nuomonių – kiekviena atskira nuomonė panaikinama ir visi jie įeina į Vieno valdžią.

Principas Nr. 3. Turime atidžiai rūpintis tuo, kad išsaugotume kiekvieno draugo individualumą, kad jis neprarastų savo unikalumo.

8. Baal Sulamas „Laisvė“

Ir nėra dviejų žmonių, kurių nuomonės būtų vienodos, juk kiekvienas turi didelę ir prabangią savastį, kurį jam paveldėjo tūkstančiai jo protėvių, o kiti iš to visiškai nieko neturi. 

Ir todėl ši savastis laikoma šios asmenybės nuosavybe ir visuomenė yra perspėta, kad ji turi saugoti jos unikalumą (pažodžiui „jos skonį ir dvasią“), kad ji nebūtų ištrinta veikiama aplinkos, ir kiekviena asmenybė visiškai išsaugotų savo paveldą. Ir tada konfliktas ir prieštaravimas tarp jų išliks amžinai, amžiams garantuojantis mums išminties kritiką ir plėtrą, kuri yra visos žmonijos vertybė ir visi jos tikri ir amžini siekiai.

Principas Nr. 4. Asmeninis pavyzdys – geriausias būdas užmegzti ryšį su draugais.

9. RABAŠAS, straipsnis Nr. 2 (1984 m.). "Apie meilę draugams"

Žmogus privalo parodyti savo meilę draugams, kuri yra jo širdyje. Taip jis pažadina kito širdį, kad ir draugai pajustų, jog kiekvienas iš jų dirba su meile draugams. Tai naudinga, nes taip įgyjama daugiau jėgos siekti meilės draugams su didesne energija ir užsidegimu, nes kiekvieno meilės jėga įsilieja į kitus.

🎥 Video >> Kaip galiu sužinoti, kad rodau gerą asmeninį pavyzdį?

Tekstas:

Klausimas: Kaip aš galiu žinoti, kad rodau gerą, o ne blogas asmeninį pavyzdį draugams? Ar teisinga išoriškai rodyti save kaip „didį“ jų akyse?

Ravas Michaelis Laitmanas: Nereikia rodyti savęs kaip „didžio“, priešingai – reikia būti žmogumi, siekiančiu tikslo, norinčiu atskleisti tiesą ir tam dedančio pastangas. Tu parodai, kad esi tame pačiame lygyje su jais, bet kartu demonstruoji, kaip tau svarbu judėti į priekį – tai daug svarbiau, nei tu pats manai.

Nebijok „piktų akių“ – daryk tai sąmoningai dėl jų. Kartais gyvenime galvojame: „Reikia slėptis, pasislėpti“ – tai neteisinga.

Klausimas: Kokie yra ženklai, kad žmogus teisingai juda link meilės draugams?

Ravas Michaelis Laitmanas: Tai pasireiškia tuo, kad jis visiems rodo, koks jis punktualus – ateina laiku, ruošiasi, yra su ketinimu, dalyvauja klausimuose ir atsakymuose, veda užrašus ir tvarko medžiagą, aktyviai dalyvauja pamokoje, atlieka įvairias budėjimo pareigas.

Kaip jis save išreiškia, kaip įkvepia kitus. Visa tai skirta tam, kad dešimtuke susidarytų degantis noras, iš kurio kiekvienas galėtų užsidegti pats ir taip ateiti prie tikslo įgyvendinimo.

Principas Nr. 5. „Nusipirk draugą sau“ – kiekvienas grupės narys turi stengtis „nusipirkti“ draugus.

10. RABAŠAS, 30 straipsnis, „Ko reikalauti iš draugų susirinkimo“, 1988 m.

Kalbant apie posakį „nusipirk sau draugą“, reikia paaiškinti sąvoką „nusipirkti“ – tai reiškia, kad reikia jam sumokėti, o už tą mokėjimą jis tarsi nusiperkamas. O kuo jam sumokama? Galima sakyti, kad mokama už darbą. Pavyzdžiui, žmogus kartais nori nusipirkti gražią spintą, kuri kainuoja, tarkime, du tūkstančius dolerių. Jis sako pardavėjui, kad neturi pinigų, tačiau girdėjo, jog šis ieško darbuotojo pusmečiui. Todėl vietoje to, kad mokėtų pinigus už spintą, jis dirbs už tokią sumą, kurią turėtų sumokėti. Natūralu, kad pardavėjas sutiks. Matome, jog mokėjimas gali būti atliktas mainais.

Tas pats ir meilės draugams atžvilgiu. Kai žmogus turi pateisinti draugus, tai reikalauja didelių pastangų ir ne kiekvienas tam pasiryžta. Kartais būna dar sudėtingesnė situacija – žmogus mato, kad draugas jį niekina. Dar daugiau – jis sužino apie apkalbas, t. y. girdi iš vieno draugo, kad kitas apie jį sakė tokius dalykus, kurių tarp draugų nederėtų sakyti. Ir jis turi save pažeminti bei jį pateisinti – tai milžiniškos pastangos. Vadinasi, pastangomis jis moka ir tai yra svarbiau nei piniginis mokėjimas.

Bet jeigu žmogus apie jį kalba blogai, iš kur draugas ims jėgų jį mylėti? Juk akivaizdu, kad tas jo nekenčia, kitaip nekalbėtų blogai. Tad koks tikslas jį pateisinti? Atsakymas toks: draugų meilė, paremta artimo meile, kurios dėka galima pasiekti Kūrėjo meilę, yra priešinga įprastiems draugystės santykiams. Tai reiškia, kad artimo meilės klausimas nėra tame, kad draugai jį mylėtų, o tame, kad aš turiu mylėti draugus. Jei taip, tuomet man nesvarbu, kad draugas apie mane kalba blogai ir, be abejo, manęs nekenčia. Jei žmogus nori nusipirkti draugų meilę iš artimo meilės, jis turi pereiti taisymą, kad pamiltų kitą.

Todėl, kai žmogus deda pastangas ir pateisina draugą, tai yra nuostabi priemonė, kai, dėka pastangų, vadinamų „pažadinimu iš apačios“, jam iš aukščiau suteikiamos jėgos mylėti kiekvieną draugą be išimties. Ir tai vadinama „pirk sau draugą“, kai žmogus turi įdėti pastangų, kad pasiektų artimo meilę. Tai vadinama „pastangomis“, kai reikia veikti virš žinojimo.

11. Rabašas, 1 straipsnis (1985 m.) „Pasidaryk sau Ravą ir nusipirk draugą – 1“

Tikra draugystė, kai visi moka kainą, reikalingą nusipirkti draugą, atsiranda būtent tada, kai abiejų lygis yra toks pat, tada abu moka vienodai. Panašu į materialų verslą, kai abu viską įneša vienodai. Kitaip negali būti tikros draugystės. Todėl: „Ir nusipirk sau draugą“. Kitaip tariant, sąjunga, kai kiekvienas perka draugą, gali atsirasti tik tada, kai jie abu yra lygūs.

Principas Nr. 6. Kiekvienas žmogus teisia kitus pagal savo pačio trūkumų mastą („Kas kitiems priekaištauja, tas tai daro dėl savo paties netobulumo“).

12. Rabašas, 19 straipsnis (1990 m.)

Žmogui reikia tikėti, kaip minėta aukščiau, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Kitaip tariant, Kūrėjas įpareigoja jį atlikti gerus veiksmus. Tačiau kadangi žmogus dar nėra vertas žinoti, kad jį įpareigoja Kūrėjas, Kūrėjas įsikūnija į žmones (pažodžiui: kūną ir kraują) ir per juos atlieka šiuos veiksmus, t.y. Kūrėjas veikia „iš priešingos pusės“ iš „achoraim“.

Tai reiškia, kad žmogus mato žmonių veidus, bet jis turi tikėti, kad Kūrėjas yra už jų veidų ir atlieka šiuos veiksmus. Kitaip tariant, Kūrėjas stovi už žmogaus, ir verčia jį daryti veiksmus, kurių trokšta Kūrėjas. Pasirodo, Kūrėjas daro viską, bet žmogus teikia svarbą tam, ką mato, o ne tam, kuo turėtų tikėti.

13 Baal Sulamas, Šamati, 67 straipsnis 

Kiekvienas, kuris mano, kad jis apgaudinėja draugą, iš tikrųjų apgaudinėja Kūrėją, nes tik Kūrėjas yra už žmogaus kūno. Juk kūrinijos esmėje žmogus vadinamas kūrinija tik savo paties atžvilgiu. Nes Kūrėjas nori, kad žmogus pajustų save atskira nuo Jo tikrove. Tačiau, be to, viskas laikoma „žeme pilna Jo šlovės“.

Todėl apgaudinėdamas draugą, jis apgaudinėja Kūrėją. O kai liūdina draugą, jis liūdina ir Kūrėją.

14. Rabašas, 19 straipsnis (1990 m.)

Ir mes turime tai paaiškinti, kaip rašė didysis Ari: „Kad yra sąvoka „plaukai“ (searot), dengiantys Šviesą, kad nesimėgautume Šviesa, kol dar nesame verti jos, nes ji gali pakenkti“. Tačiau esmė ta, kad turime tikėti, kad Kūrėjas mums suteikia norą ir siekį daryti gerus darbus. Ir kol žmogus dar nėra to vertas, jis negali jausti, kad Kūrėjas įpareigoja jį daryti gerus darbus. Todėl Kūrėjas slepiasi įsivilkime, ir šis įsivilkimas vadinamas „lo lišma“. Kitaip tariant, Kūrėjas kartais slepiasi draugų įsivilkimuose.

Principas Nr. 7. Nekritikuok draugo viešai – nei bendruose susitikimuose, nei tiesiogiai asmeniškai.

15. Baal Sulamas, Šamati 62. „Nusileidžia ir kursto, pakyla ir skundžiasi“

Tačiau tas, kuris dirba švaroje, negali skųstis kitais, visada skundžiasi savimi ir mato kitus aukštesniame lygyje nei save.

16. RABAŠAS, 8 straipsnis (1984 m.), „Koks Toros ir priesakų vykdymas apvalo širdį?“

Tačiau dažnai nutinka, kad kai žmogus kitą moralizuoja, tai kyla tik iš [valdžios] siekio, o ne iš priesako: „Įspėk savo artimą“.

Ravas Michaelis Laitmanas, 2022-07-13 pamoka

Nėra nieko blogiau už tai, kai kiekvienas bando primesti kitam savo teisybę. To daryti negalima. Reikia rodyti tik meilę ir siekį ryšiui.

Jūs dar visiškai nesuprantate, kur esate, jūs vis dar visiškai už tiesos ribų. Geriau mokytis pamokas kartu, gilintis į šaltinius — ne ginčytis, o tik suprasti, kas parašyta.

Jei kas nors nori įtikinti kitą, tai yra blogiausia įmanoma blogio prado forma.

Leisk savo draugui augti savo tempu, savo keliu ir netrukdyk — tik pažadink jį mokytis daugiau, dalyvauti daugiau. Tik tiek.

Principas Nr. 8. Bendra taisyklė – geriausia iš anksto apibrėžti pokalbio ribas, t. y. vengti temų, kurios, kaip žinoma, gali sukelti konfliktą.

17. RABAŠAS, straipsnis 1, dalis 2. Grupės tikslas 2

Todėl pageidautina, kad draugų aplinkoje vienydamiesi visi būtų lygūs – tam, kad galėtų anuliuoti save prieš kitą. Visuomenės nariai turi saugotis ir neįsileisti į širdį lengvabūdiškumo, nes lengvabūdiškumas griauna viską. 

2012-02-12 pamoka pagal Rabašo straipsnį

Klausimas: Kas yra „lengvabūdiškumas“ vidiniame darbe?

Ravas Michaelis Laitmanas: Lengvabūdiškumas yra labai plati sąvoka: nuo visiško darbo atsisakymo ir tingėjimo iki naudingesnės veiklos keitimo mažiau naudinga, bet kuri labiau maloni, patogi ir lengvesnė.

Lengvabūdiškumas gali pasireikšti užsiimant dalykais, kurie visiškai prieštarauja mūsų keliui - nuo smulkių kvailysčių iki tiesiog leidimo sau šiek tiek „laisvės“ mintyse, aiškinimuose ar noruose.

Iš kur kilo terminas „lengvabūdiškumas“ [tiesiogiai iš hebrajų kalbos „kalut roš“ – „lengvas galvos svoris“]? – „Sunkioji galva“ reiškia, kad žmogus nuolat save teisia, nagrinėja dalykus, yra kupinas minčių. O „lengvumas“ reiškia, kad jis nukreipia galvą nuo tinkamos veiklos ir ją užpildo įvairios svetimos ir nereikšmingos mintys.

Gali būti netgi taip, kad tame nėra nieko tiesiogiai priešingo Kūrėjui, tiesiog žmogus leidžia savo protui būti užpildytam minčių apie šį kūnišką pasaulį.

18. RABAŠAS, 30 straipsnis, „Ko reikalauti iš draugų susirinkimo“, 1988 m.

Ką draugas turėtų daryti, jei jam reikia pagalbos iš draugų? Kaip jau sakėme, draugų susirinkimo metu negalima kalbėti apie liūdnas ar neigiamas temas, kurios gali sukelti liūdesį. Atsakymas toks, jog žmogus turėtų pasikalbėti su draugu, kuris jam yra arčiau širdies. Ir tas draugas turėtų kreiptis į visą grupę – bet ne įprasto draugų susirinkimo metu. Tai reiškia, kad jis gali kalbėti su visa grupe kartu, bet ne suplanuoto draugų susirinkimo metu. Vietoj to gali būti surengtas specialus susirinkimas tam, kad padėti draugui, kuriam reikalinga pagalba.

Principas Nr. 9. Visi siekiame stiprinti grupės dvasią.

19. Rabašas, straipsnis 4, 1984 m., „Žmogus nepadeda artimui savo“

Turime suprasti, kaip žmogus gali padėti draugui. Ar šis klausimas sprendžiamas būtent ten, kur yra turtingi ir vargšai, protingi ir kvailiai, stiprūs ir silpni bei panašiai? Jei visi turtingi, visi protingi, visi stiprūs ir taip toliau – kaip žmogus gali padėti kitam?

Matome, kad yra vienas visiems būdingas dalykas – nuotaika. Sakoma: „Jei žmogus turi širdyje nerimą – tegul apie jį papasakoja kitiems.“[10] Nes būti pakilios nuotaikos žmogui nepadės nei turtai, nei išmintis, nei kiti panašūs dalykai.

Žmogus gali padėti kitam būtent tada, kai mato, kad jis yra nusivylęs. Sakoma: „Žmogus negali pats išsivaduoti iš kalėjimo“, tačiau būtent draugas geba pakelti jam nuotaiką.

Kitaip tariant, draugas jį iš būsenos, kurioje jis yra, pakelia į gyvybės dvasios būseną. Jis pradeda kelią, tarsi dabar būtų arti prie tikslo.

Taigi kiekvienas turėtų atkreipti į tai dėmesį ir pagalvoti, kaip galėtų padėti draugui, suteikti jam pakilią nuotaiką. Nes tame, kas susiję su dvasine būsena, kiekvienas savo drauguose gali rasti trūkumą, kurį įmanytų užpildyti.

20. RABAŠAS, 30 straipsnis, „Ko reikalauti iš draugų susirinkimo“, 1988 m.

Kiekvienas turėtų stengtis įnešti į grupę gyvybingumo ir vilties dvasią bei įpūsti energijos į ją. Taip kiekvienas iš draugų galės sau pasakyti: „Dabar aš pradedu nuo švaraus lapo darbe.“ Kitaip tariant, prieš ateidamas į grupę, jis buvo nusivylęs progresu Kūrėjo darbe, bet dabar grupė pripildė jį gyvybingumo ir vilties.

Taip, per grupę, jis gavo pasitikėjimo ir įveikimo jėgos, nes dabar jis jaučia, kad gali pasiekti pilnatvę. Visos jo mintys – kad jis susiduria su neįveikiamu aukštu kalnu ir kad tai buvo tikrai didžiulės kliūtys – dabar jis jaučia, kad tai niekis. Ir jis visa tai gavo iš grupės jėgos, nes kiekvienas stengėsi įnešti į grupę įkvėpimo dvasią ir naujos atmosferos jausmą.

Principas Nr. 10. Turime ugdyti tarpusavio atsakomybės (Arvut) jausmą grupės atžvilgiu.

21. Baal Sulamas, „Laidavimas (Arvut), punktas 18

Tana apibūdino Arvut (laidavimą) kaip du žmones, kurie plaukia valtimi ir vienas iš jų pradėjo gręžti skylę valtyje. Jo draugas paklausė: „Kodėl gręži?“ Jis atsakė: „O kodėl tau rūpi? Aš gręžiu po savimi, ne po tavimi.“ Tuomet draugas tarė: „Kvaili! Mes abu paskęsime šioje valtyje!“

22. Baal Sulamas, „Toros dovanojimas“, punktas 16

Juk neabejotina, kad kai 600 000 žmonių atsilaisvina iš visos veiklos dėl savo naudos ir nėra daugiau jų gyvenime kitos veiklos, kaip tik nuolat rūpintis, kad draugams nieko netrūktų, ir negana to, jie tai darys su didele meile, visa širdimi ir siela pilnai laikydamiesi priesako „Pamilk savo artimą, kaip save“, tada be jokios abejonės tampa aišku, kad bet kuris šios tautos žmogus praranda poreikį, bet kokiu būdu rūpintis savo egzistencija. Todėl jis tampa visiškai laisvas nuo savo egzistencijos palaikymo ir gali lengvai vykdyti priesaką „Pamilk savo artimą, kaip save“.