Vietinis susitikimas

„Laisvė“

Šią savaitę tęsiame su „Dešimtukų kursu“ ir toliau skaitome Baal Sulamo paaiškinimus apie laisvės pasirinkimą straipsnyje „Laisvė“.

Kaip jau minėjome anksčiau, Baal Sulamas daug rašė tam, kad padėtų studentams pasiekti kūrimo tikslą – formos panašumą su Kūrėjo savybėmis (meile ir davimu). Šią savaitę skaitysime apie teisingos aplinkos pasirinkimą.

Vietiniame susitikime skaitysime keletą ištraukų iš straipsnio ir stengsimės suprasti, kas vyksta tekste. Po to – dar vienas skaitymas ir bendros diskusijos šiomis temomis.

Taip pat turime papildomų vaizdo įrašų su Ravu dr. Michaeliu Laitmanu, kuriuose pateikiami svarbūs straipsnio paaiškinimai.

Be to, darysime vieną ar du seminarus tema „Dešimtukų kursas“.

Pirmiausia – trumpa praeitos savaitės apžvalga.

Keturi veiksniai

• Pasak Baal Sulamo, tikrovė susideda iš keturių veiksnių.

• Šie veiksniai skirtingai veikia žmogų.

• Kiekvienas žmogus yra veikiamas savo „šaltinio“ („pirmosios medžiagos“, pagrindo) ir to, kaip jis vystosi.

• Žmogus negali nieko nuspręsti dėl savo šaltinio ar jo vystymosi.

• Šaltinis – tai pirminė, nekintanti substancija: noras gauti.

Antras veiksnys

• Tai būdas, kaip šaltinis vystosi savaime – išlaikydamas rūšį per visus pokyčius.

• Šie du veiksniai (šaltinis ir jo savistovis vystymasis) veikia nepriklausomai.

• Jie egzistuoja iki žmogaus atsiradimo, apibrėžia jo būtį ir iš jų žmogus sukurtas.

Trečias ir ketvirtas veiksniai

• Trečias veiksnys: vidinės aplinkos įtaka – veiksniai, kurie jungiasi su šaltiniu ir prideda naujų savybių.

• Ketvirtas veiksnys: išorinių svetimų elementų įtaka – tokie kaip kaimynai ar supanti visuomenė.

Laisvas pasirinkimas

• Pasak Baal Sulamo, žmogus neturi laisvo pasirinkimo.

• Jei turėtų, jo padėtis būtų dar blogesnė.

• Straipsnyje „Laisvė“ žingsnis po žingsnio paaiškinama laisvo pasirinkimo esmė.

• Supratus, kur yra tikroji laisvė, galima tinkamai tvarkyti fizinį ir dvasinį gyvenimą.

Kitas žingsnis

• Tęsime keturių veiksnių aiškinimą:

•  Du vidiniai: pagrindas ir jo vystymasis.
•  Du išoriniai: aplinka ir jos vystymasis.

• Taip taps aiški pati būsena.

• Mes atpažinsime, kur yra siauras plyšys – mažas veiksmas, leidžiantis gyventi laisvai.

Jehuda Leib Alevi Ašlag (Baal Sulamas)

Laisvė

Paveldimi įsigijimai

Pirmasis faktorius – tai pagrindas, kuris yra jo pirminė materija. Juk žmogus sukurtas kaip kažkas iš kažko, tai yra iš savo tėvų smegenų vaisiaus, todėl jis tam tikru mastu panašus į kopiją, perkeltą iš vienos knygos į kitą. Kitaip sakant, beveik viskas, kas buvo priimta ir suvokta jo tėvų ir jo tėvų tėvų, pereina taip pat ir jam.

Tačiau skirtumas yra tame, kad jie (tai yra šie žmonės) yra „pašalintos formos“ būsenoje, panašiai kaip pasėti kviečiai, kurie gali būti sėkla tik po to, kai supuvo ir pašalino ankstesnę formą. Analogiškai ir su sėklos lašu, iš kurio gimsta žmogaus – jame jau nėra nieko iš jo protėvių formų, išskyrus tik paslėptas jėgas.

Juk tos sąvokos, kurias jo protėviai turėjo (įgytų) žinių pavidalu, jam tapo tiesiog polinkiais, kurie vadinami savybėmis arba įpročiais, net nežinodamas, kodėl jis taip elgiasi. Ir, vis dėlto, tai yra paslėptos jėgos, kurias jis paveldėjo iš savo protėvių – tokiu būdu, paveldima iš protėvių ne tik materialinė nauda, bet ir dvasinė. Ir visos žinios, kurių (įgyjimui) užsiėmė mūsų protėviai, perduodamos mums paveldėjimo būdu, iš kartos į kartą.

Ir iš čia kyla ir pasireiškia visokie įvairaus pobūdžio polinkiai, kuriuos randame žmonėse, pavyzdžiui: linkę tikėti ar kritikuoti, linkę tenkintis materialiu gyvenimu arba trokštantys vien tik dvasinio, moralinio tobulumo ir nekenčiantys beprasmiško gyvenimo, šykštūs, išlaidūs, arogantiški, drovūs.

Juk visi šie vaizdiniai, kuriuose (mums) pasirodo žmonės, kyla ne iš jų pačių įgytų savybių, kurių jie pasiekė, o tik per paprastą paveldėjimą, kurį jie gavo iš savo protėvių ir savo protėvių protėvių. Kaip žinoma, žmogaus smegenyse yra ypatinga vieta, kurioje yra šios paveldimos savybės, vadinamos „pailgosiomis smegenimis“ arba pasąmone, ir ten pasireiškia visos šios tendencijos.

Tačiau kadangi mūsų protėvių žinios, yra jų patirties rezultatas, mums tampa tik polinkiais, jie laikomi tarsi pasėti kviečiai, kurie pašalino savo ankstesnę formą  ir lieka nuogi, ir juose tik paslėptos jėgos, galinčios įgyti naujas formas. O mūsų aptariamoje temoje polinkiai gali įgyti žinių formas, kurios laikomos pirmine materija. Ir tai yra pirmasis faktorius, kuris yra pagrindinis ir vadinamas „pagrindu“, kuriame glūdi visa jėga ypatingiems polinkiams, kuriuos jis paveldėjo iš savo tėvų. Ir jos vadinamos „protėvių palikimu“.

Ir žinokite, kad iš visų šių polinkių yra tokių, kurie pasireiškia neigiama forma, tai yra priešingai, nei buvo jo protėviuose. Iš čia ir kyla posakis, viskas, kas slaptose tėvo mintyse, atvirai išreiškiama sūnuje.

Ir to priežastis ta, kad „pagrindas“ yra tokioje būsenoje, kai jis pašalino ankstesnę formą, kad galėtų įsivilkti į naują. Ir todėl ji yra artima tam, kad paneigtų jo protėvių pažinimo formas, kaip kviečius, kurie pūva žemėje, prarasdami visą formą, kurią turėjo grūdai. Ir tuo pačiu tai priklauso nuo kitų trijų faktorių, kaip jau rašiau anksčiau.

Diskusija

Kokie iki šiol Jūsų įspūdžiai?

Kaip galime pasinaudoti mokymusi kartu?

Aplinkos įtaka

Antrasis faktorius yra tiesioginė priežasties ir pasekmės seka, susijusi su asmenine pagrindo savybe, kuri nesikeičia. Kitaip tariant, kaip paaiškėjo su žemėje esančiais supuvusiais kviečiais, kur aplinka, į kurią įdedamas pagrindas, kaip antai: žemė, druskos, lietus, oras ir saulė, kaip tai paaiškinta aukščiau, – veikia sėklas pagal ilgą priežasties ir pasekmės grandinę, lėto ir laipsniško vystymosi procese iš vienos būsenos į kitą, kol jos subręsta, ir pagrindas vėl neįsivilks į savo ankstesnę formą, tai yra kviečių formą,– tačiau keičiantis kiekybei ir kokybei. Kur bendroji dalis nesikeičia jokiu būdu, nes (iš kviečių) neauga miežiai ar avižos, tačiau dalinėje dalyje vyksta pokyčiai kiekybiškai, tai yra iš vieno grūdo išauga dešimt ar dvidešimt grūdų, o taip pat kokybiškai – tai yra jie geresni ar blogesni lyginant su ankstesne grūdų forma.

Analogiškai apie tai, kas aprašyta žmogus kaip „pagrindas“ yra aplinkoje, tai yra visuomenėje, ir jis neišvengiamai priklauso nuo jos įtakos, taip pat kaip ir kviečiai yra savo aplinkos įtakoje. Juk pagrindas – tai tik pirminė forma ir todėl dėl kontakto ir nuolatinės sąveikos su aplinka ir visuomene ji yra veikiama jų laipsniško poveikio būsenų, kurios seka viena kitą priežasčių ir pasekmių grandinėje pagal esamą tvarką. 

Ir šiuo metu jo pagrinde esantys polinkiai, jame keičiasi ir įgyja žinių savybes. Pavyzdžiui, jei paveldėjo iš savo protėvių polinkį į šykštumą, augdamas, jis pamažu sau kuria paaiškinimus ir teorijas, kurios visos jam daro teisingas išvadas, kad žmogui yra gerai būtų šykščiu. Ir kaip tu jau žinai, nepaisant to, kad jo tėvas buvo dosnus, jis gali paveldėti iš jo neigiamą polinkį – būti šykščiu. Juk neigiamas taip pat yra visiškai paveldimas, visiškai taip pat, kaip ir teigiamas įgyvendinimas. Arba jis paveldėjo iš protėvių polinkį į laisvamaniškumą – jis pamažu kuria sau teorijas ir daro iš jų išvadas, kad žmogui tikrai gerai būti laisvam.Tačiau iš kur jis ima šiuos dėsnius ir analogijų bei samprotavimų būdus? Visa tai jis nesąmoningai ima iš aplinkos, nes jie (tai yra aplinkiniai) perduoda jam savo nuomones ir skonius laipsniška priežasčių ir pasekmių seka. Taip, kad žmogus laiko juos savo nuosavybe, įgyta laisvo tyrinėjimo keliu. Tačiau ir čia, kaip ir su kviečiais, yra tam tikra bendra nekintanti dalis, susijusi su „pagrindu“, nes, po visko, polinkiai, kuriuos jis paveldėjo, lieka jame nekintamu pavidalu, taip pat, kaip jie buvo jo protėviuose. Ir tai vadinama antruoju faktoriumi.

Video klipai

APIE MEILĘ DRAUGAMS

2 straipsnis. 1984 m.

1. Meilės draugams būtinybė.

2. Kodėl pasirinkau būtent šiuos draugus ir kodėl draugai pasirinko mane?

3. Ar kiekvienas iš draugų turi atvirai reikšti savo jausmus kitų grupės narių atžvilgiu, ar pakanka to, kad jis nešiojasi meilę širdyje ir kukliai stiprina meilę draugams? Ar dėl to jis neturi atskleisti to, ką laiko širdyje? Žinoma, kuklumas yra labai svarbus. Arba, priešingai, žmogus privalo parodyti savo meilę draugams, kuri yra jo širdyje.

Taip jis pažadina kito širdį, kad ir draugai pajustų, jog kiekvienas iš jų dirba su meile draugams. Tai naudinga, nes taip įgyjama daugiau jėgos siekti meilės draugams su didesne energija ir užsidegimu, nes kiekvieno meilės jėga įsilieja į kitus.

Taigi, vietoje vienos jėgos dirbant su meile draugams,  – jei visuomenę sudaro dešimt draugų,  – į žmogų įsitraukia dešimt būtinų jėgų. Jie supranta,kad reikia siekti meilės draugams. Kita vertus, jei kiekvienas asmuo nerodo visuomenei, kad dirba su meile draugams, tai jam trūksta visuomenės jėgos.

Reikalas tas, kad labai sunku draugą vertinti teigiamai. Kiekvienas galvoja apie save, laiko save teisuoliu ir mano, kad tik jis dirba su meile draugams. Tai reiškia, kad jis turi labai mažai jėgų mylėti savo artimą. Iš to išplaukia, kad šis darbas turėtų būti atliekamas viešai, o ne kukliai.

Visuomet reikia sau priminti visuomenės tikslą. Kitaip kūnas užgožia tikslą, nes kūnas visada rūpinasi savo nauda. Reikėtų atminti, kad visuomenė sukurta remiantis artimo meile. Iš čia – tramplinas Kūrėjo meilės link. Tai pasiekiama būtent tada, kai žmogus pripažįsta visuomenės poreikį, kad turėtų galimybę duoti draugui visiškai be jokio atlygio. Prasmė ta, jog jam nereikia visuomenės, kuri padėtų, dovanotų dovanas ir panašiai, kad jo kūno gavimo indai būtų patenkinti. Tokia visuomenė yra sukurta remiantis savimeile ir leidžia vystytis tik gaunantiems žmogaus indams. Jis dabar mato, jog yra perspektyvų, kad jo turtas didės, nes draugas padeda jam įgyti materialinių vertybių.

Drauge svarbu pabrėžti, kad visuomenė sukurta remiantis artimo meile. Kitaip tariant, kiekvienas turėtų gauti iš visuomenės meilės savo artimui ir neapykantos savo prigimčiai. Matydami, kaip draugas stengiasi anuliuoti savo prigimtį ir mylėti artimą, visi persismelkia savo draugo ketinimais.

Taigi, kaip jau minėta, jei visuomenė paremta, pavyzdžiui, dešimtimi draugų, kiekvienas jų persismelkia dešimčia jėgų, kurios stengiasi anuliuoti savo prigimtį, nekęsti savo prigimties ir stiprinti artimo meilę.

Kitaip žmogus ne tik lieka su vienintele artimo meilės jėga, nepastebėdamas, kaip jo draugai su tuo dirba, nes jie dirba su meile savo artimui išlikdami kuklūs; priešingai, draugai priveda prie to, kad jis praranda jėgas, norą eiti artimo meilės keliu. Tada jis mokosi iš jų darbų ir patenka į savanaudiškumo valdžią.

4. Ar turėtų grupės narys žinoti, ko trūksta kiekvienam iš jo draugų, kad suvoktų, ko gali juos pripildyti? Ar pakanka bendrai rūpintis meile draugams?

Seminaras

• Kodėl kūrimo tikslo įgyvendinimas išreiškiamas draugų meile?

• „Meilė vis dar yra tai, kas duodama širdžiai, o širdis iš prigimties su tuo nesutinka“ – tai ką galime padaryti, kad pamiltume savo draugus? Kaip mūsų tarpusavio pagalba pasireiškia dešimtuke / grupėje, nuo vieno prie kito, kad visi kartu pasiektume draugų meilę?

Iki pasimatymo kitą savaitę