'Dešimtukų kursas' - Pamoka #2

Iš kur imti „kurą“ dvasiniame kelyje?

Apie tikslo didybę ir svarbą kelyje.

Parinktos ištraukos iš šaltinių

1. Rabašas. Straipsnis 1 (1984 m). Grupės tikslas – 2"

Kadangi žmogus sukurtas su Kli, vadinamu “meile sau,” tai nematydamas, jam teikiamos veiksmo naudos, jis neturi motyvacijos atlikti net menkiausio judesio. O be meilės sau panaikinimo, neįmanoma pasiekti Dvekut [susiliejimo] su Kūrėju, t. y. formos tapatumo.

Ir kadangi tai prieštarauja mūsų prigimčiai, mums reikia aplinkos, kuri sudarytų didžiulę jėgą, kad galėtume kartu dirbti panaikinant gavimo norą, vadinamą “blogiu,” kuris kliudo pasiekti tikslą, dėl kurio žmogus buvo sukurtas.

2. Rabašas. Straipsnis 24. "Svarbiausias dalykas, kurio mums reikia"

Svarbiausias dalykas, kurio mums reikia ir be kurio mes neturime kuro darbui, yra tai, kad mums trūksta tikslo svarbos. Kitaip tariant, mes nesuprantame, kaip vertinti savo tarnystę, kad žinotume, kam mes duodame. Mums taip pat trūksta suvokimo apie Kūrėjo didingumą, kad suvoktume, kokie esame laimingi, turėdami privilegiją tarnauti Karaliui, nes mes neturime nieko, kas leistų suvokti Jo didingumą.

Knygos Zohar žodžiais tariant, tai vadinama “Šchina [Dieviškumas] dulkėse,” tai reiškia, kad davimas Jam mums yra toks svarbus, kaip kad svarbios dulkės. Natūraliai, mes neturime kuro dirbti, nes be malonumo nėra energijos dirbti.

3. Rabašas. Straispnis 4 (1984 m.), "Kiekvienas padės savo draugui"

Turime suprasti, kaip vienas gali padėti savo draugui. Ar tai yra tik tada, kai yra turtingi ir vargšai, išmintingi ir kvaili, silpni ir stiprūs? Bet kai visi yra turtingi, protingi ar stiprūs ir t.t., kaip vienas gali padėti kitam?

Matome, kad yra vienas dalykas, kuris visiems bendras—nuotaika. Sakoma, “Tegul jis kalba su kitais iš širdies.” Taip yra todėl, kad pakilios dvasios jausmui nei turtingumas, nei išmintis negali prilygti.

Tačiau žmogus, gali padėti kitam, pamatęs, kad jo draugas yra nusiminęs. Parašyta, “Niekas neišsivaduoja pats iš nelaisvės.” Bet yra jo draugas, kuris gali pakelti žmogaus dvasią.

Tai reiškia, kad draugas pakelia žmogų iš jo būsenos į gyvybingumo būseną. Tuomet šis pradeda iš naujo įgyti gyvenimo tikslą ir pasitikėjimą, ir jis pradeda veikti, tarytum jo tikslas dabar yra arti jo.

vadinasi, kad kiekvienas ir visi turi būti dėmesingi bei galvoti, kaip jis gali padėti savo draugui pakeldamas jo dvasią, nes dvasios klausime kiekvienas gali rasti savo drauge reikalingą vietą, kurią jis gali užpildyti.

4. Rabašas. Laiškas 24

Jūs visada turite būti sargyboje, visą dieną ir visą naktį, kai jaučiate dienos būseną arba nakties būseną.

Mes sakome Kūrėjui: “Tavo yra diena, ir naktis yra taip pat Tavo.” Taigi, naktis, taip pat ir nakties tamsa, ateina iš Kūrėjo žmogui į naudą, taip pat, kaip parašyta: “Diena kalba dienai, o naktis nakčiai perduoda žinias.”

Dėl to jūs turite pabudintii draugų širdis tol, kol liepsna pakils savaime […]. Dėl to jūs būsite apdovanoti Kūrėjo meilės prabudimu mūsų atžvilgiu.

5. Rabašas. Straipsnis Nr. 30 (1988 m.), “Į ką atkreipti dėmesį draugų susirinkime“

Kiekvienas turėtų stengtis įnešti į grupę gyvybės ir vilties dvasią bei įlieti į ją energijos. Taip kiekvienas draugas galės sau pasakyti: “Dabar aš pradedu švarų puslapį darbe.” Kitaip tariant, prieš ateidamas į grupę, jis buvo nusivylęs pažanga Kūrėjo darbe, bet dabar grupė užpildė jį gyvybe ir viltimi.

Taigi, per grupę žmogus įgijo pasitikėjimo ir stiprybės įveikti, nes dabar jis jaučia, kad gali pasiekti pilnatvę. Ir visos jo mintys – kad jis susiduria su didžiuliu kalnu, kurio neįmanoma įveikti, ir kad tai iš tiesų buvo didžiuliai trukdžiai – dabar jis jaučia, kad tai yra niekas. Ir visa tai jis gavo iš grupės jėgos, nes kiekvienas bandė įlieti į ją pakilią dvasią ir gerą nuotaiką.

6. Rabašas. Straipsnis Nr. 17 (1986 m.), "Darbo tvarka -2"

Visas mūsų galimybės gauti malonumą ir džiaugsmą pagrindas, kuris leidžia mums mėgautis ir netgi yra privalomas, tai mėgautis davimo veiksmu. Taigi, yra vienas dalykas, kuriuo turėtume užsiimti – tai dvasinės svarbos didinimas. Tai pasireiškia dėmesiu, į ką aš kreipiuosi, su kuo aš kalbu, kieno įsakymus aš vykdau ir kieno įstatymus aš mokausi, tai yra kaip ieškau būdų, kad suteikčiau malonumą Toros Davėjui.

Ir prieš gaunant, kokį nors apšvietimą iš aukščiau, žmogus turėtų ieškoti bendraminčių, kurie taip pat siekia padidinti bet kokį ryšį su Kūrėju. Kai daug žmonių to siekia, kiekvienas gali gauti pagalbą iš savo draugo.

7. Rabašas. Straipsnis Nr. 30 (1988 m.) „Ko reikalauti iš draugų susirinkimo“

Draugai visų pirma turi kalbėtis tarpusavyje apie Kūrėjo didybę, nes pagal tai, kiek žmogus įsivaizduoja Kūrėjo didybę, tiek jis natūraliai save anuliuoja prieš Kūrėją. Mes matome gamtoje, kad mažesnis nusilenkia prieš didesnį. Tačiau tai nepriklauso tik dvasiniam pasauliui – tai taip pat liečia ir pasauliečius. Tai reiškia, kad Kūrėjas taip sutvarkė gamtoje. Todėl, kai draugai kalba apie Kūrėjo didybę, jiems pabunda noras save anuliuoti prieš Kūrėją, nes jie pradeda jausti troškimą ir stiprų norą susijungti su Juo.

8. Baal Sulamas, iš rankraščio „Paskutinė karta“

Kiekviename žmoguje, net ir pasaulietyje, yra nežinoma kibirkštis, kuri reikalauja susijungimo su Kūrėju. Kai ji trumpam pabunda, ji pažadina žmoguje aistrą pažinti Kūrėją arba Jį neigti – kas iš esmės yra tas pats… Ir jei žmogus suras tokį, kuris galės patenkinti šią jo aistrą – jis sutiks su viskuo. Taip pat prie to reikia pridėti klausimą apie sielos nemirtingumą ir atlygį būsimajame pasaulyje, o taip pat asmeninę pagarbą ir tautinį pasididžiavimą – kad žmogus galėtų išaukštinti savo tautą.