Pamoka # 23 - Pasiruošimas Pasauliniam kabalos kongresui „Susijungiame Nėra nieko išskyrus Jį“- 2025 m. gegužė
Pamoka # 23 - Pasiruošimas Pasauliniam kabalos kongresui „Susijungiame Nėra nieko išskyrus Jį“ - 2025 m. gegužė
Pavyzdiniai Ištraukos iš Šaltinių
Pamoka # 1: "Nėra nieko išskyrus Jį"
1.
Baal Sulamas. Šamati. 1. Nėra nieko, išskyrus Jį
Išgirsta 1944 m. vasario 6 d.
Pasakyta: „Nėra nieko išskyrus Jį“. Tai reiškia, kad nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri turėtų galimybę ką nors padaryti prieš Kūrėjo valią. O tai, jog žmogus mato, kad yra pasaulyje dalykai, neigiantys Aukštesniąsias jėgas (pažodžiui: „aukščiausiąją palydą“), tai priežastis ta, kad tokia Kūrėjo valia.
Ir tai yra ištaisymo būdas, vadinamas „kairioji ranka atstumia, o dešinioji priartina“. Kitaip sakant tai, kad kairioji atstumia, yra ištaisymo dalis. Tai reiškia, kad pasaulyje egzistuoja dalykai, kurie ir skirti tam, kad išvesti žmogų iš tiesaus kelio, kurių veiksmai atstumia jį nuo šventumo.
Ir šių atstūmimų nauda tame, kad dėka jų žmogus gauna poreikį ir tobulą norą, kad Kūrėjas jam padėtų, nes kitaip jis mato, kad prapuolė. Maža to, kad jis nedaro pažangos darbe, – mato, kad jis eina atgal. Tai yra net „lo lišma“ (tai yra dėl savęs) jis neturi jėgų vykdyti Torą ir priesakus. Ir, dėka tikrojo visų kliūčių įveikimo virš žinojimo, jis gali vykdyti Torą ir priesakus. Bet ne visada jis turi jėgos veikti virš žinojimo. Kitaip jam teks, baisu pagalvoti, nusukti nuo Kūrėjo kelio, net „lo lišma“.
2. Baal Sulamas. „Kūrėjo Vardai“
... visos mintys, ateinančios į žmogaus galvą, iš esmės yra Kūrėjo veiksmai. Tai nėra taip, kaip žmogui atrodo, kad jis jas pritraukia iš kažkur arba jos gimsta jame iš vidaus – tai apgaulė ir visų apgavysčių pradžia.
Net ir pačią menkiausią mintį pats Kūrėjas siunčia į žmogaus protą ir Jis yra jėga, judinanti žmogų, gyvūną ir visą gyvybę. Kitaip tariant, Kūrėjas, norėdamas atlikti veiksmą gyvame organizme, veikia jame siųsdamas jam tam tikrą mintį ir ta mintis sužadina jį pagal savo savybę. Panašiai kaip lietus siunčiamas žemei, tačiau žemė negali pajusti, kas jai siunčia lietų, taip ir žmogus jokiu būdu negali pajusti, kas jam atsiuntė mintį, nes jis nejautė jos prieš jai atsirandant ir tampant jo proto vaizduotės dalimi. Ir kadangi ta mintis jau yra jo dispozicijoje, jam atrodo, kad ji yra jo paties dalis. Todėl suprask, kad mintis negali suvokti Jo vien todėl, kad Kūrėjas nenorės mums siųsti tokios minties, kuri būtų pajėgi Jį suvokti. Vis dėlto Jis mums paruošė tokią minčių tvarką, kuri galiausiai privers mus Jį suvokti tikruoju mastu.
3. Rabašas. Laiškas Nr. 76
Yra žinoma, kad „visa žemė pilna Jo šlovės“. Ir kiekvienas žmogus turi tikėti taip, kaip pasakyta: „Dangų ir žemę Aš užpildau.“ Tačiau Kūrėjas paslepia save, kad žmogus negalėtų Jo matyti – tam, kad būtų pasirinkimo laisvė ir tik tuomet atsiranda vieta tikėjimui – tikėti, kad Kūrėjas „užpildo visus pasaulius ir valdo visus pasaulius“. Ir tik po to, kai žmogus užsiima Tora ir priesakais, ir vykdo pasirinkimo priesaką, Kūrėjas atsiskleidžia žmogui ir tuomet jis mato, kad Kūrėjas valdo pasaulį.
Vadinasi, kad žmogus tada daro Karalių, kad šis viešpatautų jam. Tai reiškia, kad žmogus jaučia Kūrėją, kad Jis valdo visą pasaulį. Ir tuomet tai vadinama, kad žmogus stato Kūrėją Karaliumi virš savęs. Nes kol žmogus dar neatėjo iki tokio pojūčio, išeina, kad Kūrėjo karalystė yra paslėpta.
Pamoka 2. Tikėti, kad Kūrėjas Geras ir Kuriantis gėrį
1. Baal Sulamas. Šamati. 34. Žemės pranašumas – visame kame
Kaip žinoma iš knygų ir iš išminčių, Kūrėjas – geras ir kuriantis gėrį, tai yra Jo valdymas atsiskleidžia žemesniesiems kaip geras ir kuriantis gėrį. Ir taip mes turime tikėti.
Todėl kai žmogus žiūri į pasaulio Valdymo kelius ir pradeda matyti savyje ar kituose, kaip nuo Valdymo jie išgyvena kančias, o ne malonumą, kaip tai priklauso Kūrėjo vardui, tai yra Geram ir Kuriančiam Gėrį, jam sunku toje būsenoje pasakyti pasakyti, jog aukščiausias valdymas vykdomas su savybe „geras ir kuriantis gėrį, ir dovanojantis jiems visą gėrį“.
Tačiau verta žinoti, kad tokioje būsenoje, kai jie negali pasakyti, jog Kūrėjas duoda tik gėrį, jie vadinasi nusidėjėliais „raša“. Juk iš to, kad jie jaučia kančias, – tai verčia juos kaltinti „maršija“ savo Kūrėją. Ir tik kai jis mato, jog Kūrėjas duoda jiems malonumus, jie pateisina Kūrėją. Kaip pasakė mūsų išminčiai: „Kas toks teisuolis? Tas, kuris pateisina savo Sutvėrėją“, tai yra, kas sako, kad Kūrėjas valdo pasaulį teisumo keliu.
2. Rabašas. 44 straipsnis (1990 m.) „Kas yra „karas dėl valdžios“ darbe – 2“
Žmogus turi tikėti, kad paslėptis, kai žmogus nejaučia Karaliaus buvimo pasaulyje, yra sukurtas Kūrėjo ir vadinamas „ištaisymu per apribojimą“. Tačiau žmogus turi tikėti ir dėti dideles pastangas, kol jo organuose bus juntama, kad Kūrėjas valdo pasaulį. Ir ne tik valdo, bet žmogus turi tikėti, kad Jo valdymas yra geras ir kuriantis gėrį. Ir žmogus turi padaryti viską, kas jo galimybėse, kol atsiras galimybė tai pasiekti.
Pamoka 3. Jei ne aš sau, tai kas man?
1. Baal Sulamas. 16 laiškas
Aš jau kalbėjau iš Baal Šem Tovo žodžių, kad prieš vykdant priesaką jokiu būdu nereikėtų galvoti apie asmeninį valdymą, o priešingai, žmogus privalo pasakyti: „Jei ne aš sau, tai kas man?”. Tačiau, po veiksmo, žmogus įpareigotas viduje sutvirtėti ir patikėti, kad šį priesaką įvykdė ne savo jėgomis, o tik Kūrėjo jėga, Kuris viską už mane suplanavo iš anksto ir tai buvau priverstas atlikti.
Šiame pasaulyje yra ta pati tvarka, nes dvasingumas ir materialumas yra lygiaverčiai, todėl žmogus, prieš eidamas į turgų užsidirbti kasdienio uždarbio, turi atitraukti mintis nuo asmeninio valdymo ir tuo metu pasakyti: „Jei ne aš sau, tai kas man“ ir panaudoti visas gudrybes, kuriomis užsidirba žmonės, tokie kaip ir jis.
Bet vakare, kai grįš namo ir uždarbis jau bus jo, neduok Dieve, kad jis manytų, jog tai užsidirbo savo daugybės triukų dėka, nes net jei visą dieną būtų gulėjęs rūsyje, uždarbis taip pat būtų jo rankose. Nes taip Kūrėjas jam iš anksto suplanavo, ir taip turi būti.
Ir, nepaisant to, kad išoriniame prote šie dalykai yra priešingi ir nepriimtini širdžiai, vis dėlto žmogus privalo tuo tikėti, nes tai Kūrėjas jam nustatė savo Toroje, pasak išminčių ir pasak knygų.
Ir tai vadinama „Avaja – Elokim“ vienybe, kur Avaja reiškia asmeninį valdymą – kad Kūrėjas viską kuria ir nereikia, kad Jam padėtų molinių [kita reikšmė: materialių] namų gyventojai. Ir žodis „Elokim“ – „Visagalis“ turi tokią pat skaitinę reikšmę (gematrijoje), kaip ir žodžiai „gamta“, o žmogus, kuris veikia pagal prigimtį, kurią [Kūrėjas] sudėliojo materialiose dangaus ir žemės sistemose, laikosi jų dėsnių, kaip ir kiti žmonės, ir tuo pačiu tiki Avaja vardu, tuo suteikdamas didelį malonumą Kūrėjui ir pritraukia šviesą visuose pasauliuose.
Ir yra 3 kategorijos: priesakas, nuodėmė, pasirinkimas. Kur priesakas – tai šventumo vieta. Nuodėmė – Sitra Achra [nešvarios jėgos] vieta. O pasirinkimas nėra nei priesakas, nei nuodėmė. Ši vieta [t.y. mūšio laukas] dėl kurio kaunasi šventumas ir Sitra Achra. Kai žmogus atlieka veiksmus naudodamasis pasirinkimo laisve ir nesusieja jų su tikrųjų jėgų galia, visa ši vieta patenka į Sitra Achra valdžią. O kai žmogus tampa stipresnis, kad pasiektų vienybę tame, kur yra pasirinkimas, pagal savo jėgą jis grąžina valdžią į tikrųjų jėgų ribas.
Video 1
Ravas: Ši ištrauka iš esmės nukreipia mus į vieną tikslą, vieną priežastį, vieną jėgą — priežastį visko, kas su mumis vyksta ir kryptį, kuriai mes nuolat turime save nusiteikti. Nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri galėtų kažką daryti, darė anksčiau arba darys ateityje — viskas, kas vyksta su kiekvienu iš mūsų ir su visais kartu, vyksta tik iš vienos jėgos. Mes esame joje ir svarbiausia — neprarasti ryšio ir krypties į ją. Jei kažkas vyksta — tai iš Jo. Jei mes siekiame kažko — tai tik dėl Jo. Tuomet mes nesupainiosime ir pasieksime tikslą.
Tikslas yra tas, kad ši jėga, iš kurios kyla viskas ir į kurią turime save nukreipti, būtų jaučiama mumyse — kad mes laikytumėmės jos ir nuolat būtume ryšyje ir visiškoje sąjungoje su ja. Visas kabalos mokslas iš esmės formuoja mūsų požiūrį į tai. Viskas, apie ką kalba kabalistai — tai sistema: kaip jėgos kyla iš Kūrėjo ir pasiekia mus, kaip mes jas suvokiame ir grąžiname Kūrėjui. O tarp mūsų ir Kūrėjo — aplinka, meilė draugams. Jei mes mokomės ir teisingai kuriame ryšius tarp savęs, mes vis labiau artėjame prie Kūrėjo.
Išeina, kad Kūrėjas yra paslėptas, mums nesuprantamas, bet jis atsiskleidžia būtent meilėje draugams. Kuo teisingiau mes kuriame ryšį su artimu, su visa gamta — negyvaja, augaline, gyvūnine, o ypač su kalbančiaja pakopa — žmogumi, tuo šiuo pačiu tikslu, toje pačioje jėgoje ir ketinime mes galiausiai pasiekiame meilę Kūrėjui, ryšį su Juo ir Jo atsiskleidimą.
Video 2 — „Pateisinti Kūrėją“
Ravas: Kūrėjas — „Vienas, Vienintelis ir Nepriklausomas“. Tai sąvoka ir pagal tai, kaip mes patys tampame tokia „viena“ sąvoka, mes pradedame Jį jausti, suprasti ir pateisinti.
Mes visada ateiname iš susiskaldymo būsenos, nes kitaip mes negalėtume jausti vienovės sąvokos. Mes visada turime matyti šviesą iš tamsos. Tik per priešingybių palyginimą mes galime jausti ir vieną ir kitą — ir šviesą, ir tamsą. Mes negalime matyti tamsos tamsoje ir šviesos šviesoje. Mes turime matyti vieną priešingybę kitoje.
Todėl mes galime pateisinti Kūrėją tik tada, kai sujungiame priešingybes. Kuo daugiau mes jungiamės su kitais ir atskleidžiame ryšio sąvoką, tuo daugiau galime pateisinti Kūrėją už tai, ką Jis padarė kūrinyje.
Kūrimas — tai reiškia „už Jo ribų“, išorėje. Kūrėjas sukūrė visą pasaulį, naudodamas išskirtinį atskyrimo, tolimo, skaldymo, klipų, Sitra Ahra ir kitų priemonių formą — visa tai tam, kad suteiktų mums galimybę sujungti priešingybes. Nepaisant to, kad jos yra priešingos, mes jas sujungiame per meilės jėgą. Ir tada mes suvokiame sujungimo esmę — tai yra Kūrėjas. Taip mes Jį ir atsiskleidžiame.
Klipas 3 — „Jei ne aš sau, tai kas man?“
Ravas: Mes nežinome, kas yra dvasingumas, ką reiškia būti aukščiau savo žinojimo ir širdies. Aš nežinau, kas yra davimo savybė, kas yra tikėjimas. Tai kažkas, ko negaliu suvokti — tai nėra manyje. Aš negaliu pamatyti šio rezultato ar reiškinio už savo ribų, nes viską, ką suvokiu, suvokiu per savo norą gauti.
Todėl pats davimas tampa problema. Aš nežinau, kas yra tikras davimas. Net kai duodu, vis tiek gaunu — aš gaunu. Mes to nevertiname pagal davimo formą, nes iš tiesų aš gaunu — aš visada gaunu. Kad ir ką matyčiau ar nematyčiau, kad ir kokie būtų veiksmai, tipai, kontekstai — tai visada yra gavimas sau, sau, sau. Kai į ką nors žiūriu, kai ką nors matau — kaip galiu gauti naudą, kaip galiu pasiekti sėkmę, mėgautis, būti patenkintas — tai yra požiūris, kylantis iš noro gauti, kuris gyvena manyje ir valdo viską, ką darau. Tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai. Mano plakanti širdis, mano kūnas, kuris palaiko save, ląstelės, organai — viskas veikia iš noro gauti, nuolat gauti.
Taigi štai problema: kaip pasiekti davimo savybę, kuri yra priešinga?
Sakoma: Tu turi dalį, vadinamą „Jei ne aš sau, tai kas man?“ — ir šią dalį privalai atlikti. Tai apima veiksmus, padedančius priartėti prie kitų, kurti grupę, kurti dešimtuką ir daryti kuo didesnę įtaką vieni kitiems.
Antrąją dalį — duoda Kūrėjas.
Video 4 — „Bnei Baruch kongresai“
Visi kongresai, kuriuos mes praėjome, buvo kaip laiptai į šį dabartinį kongresą.
Mes sukūrėme „Kabalos valstybę“, kaip žaidimą, Sitrino kongrese.
Ravas (rusų kalba): „Nors mums šiandien atrodo, kad mes iš esmės tik žaidžiame, juokaujame...Tai mums yra žaidimas, o aukščiausiam dvasiniam — ne.
Mes net nesuvokiame, kokius dvasinius veiksmus mes sukeliam... milžiniškus!“
Ir kartu mums pavyko uždegti mūsų širdis.
Tada mes atėjome prie kongresų Europoje ir Amerikoje.
Iš viso pasaulio susirinko degančios kibirkštys, su vieninteliu siekiu — tapti viena siela.
Nuo kongreso iki kongreso mes vis labiau artėjome prie teisingo ketinimo.
Ravas: „Tai kaip kamuolys, kuriuo mes norime žaisti,
ir kiekvienas stengiasi, kad jis visada būtų ore.
Taip ir mes dabar šiuose dienose turime stengtis, kad mūsų mintys visada būtų apie susivienijimą tarp mūsų ir Aukštesniojo.
Neleiskime mūsų ketinimams nukristi!“