„Bendrai pasigilinę, matome, kad visuomenėje reikia laikytis tik dviejų įsakymų. Tai gali būti vadinama 1) „gavimu“ ir 2) „davimu“. Tai reiškia, kad kiekvienas visuomenės narys, pagal prigimtį, gauna savo poreikius iš visuomenės ir savo darbu turi būti naudingas jos gerovei. Ir jei kas nors sulaužys vieną iš šių dviejų įsakymų, tas bus negailestingai nubaustas“.

Baal Sulamas,  straipsnis "Taika".

Kabalistai rašo apie tai, ką galima apibūdinti kaip „vartotojo vadovą” dvasiniam tobulėjimui. Nors jame yra dar nesuvoktų sąvokų ir sunkiai suprantamos kalbos, o kartais atrodo viskas paprasta, svarbu atsiminti, kad visada kalbama apie „gavimą“ arba „davimą“.

Egzistuoja sąvoka, vadinama formos lygiavertiškumo dėsniu, apibūdinančiu siekį būti panašiu, susitapatinti su Kūrėjo savybėmis, siekti lygiavertiškumo Jo savybėms, vienu žodžiu - tai ir yra davimas. O Jo sukurtas kūrinys yra priešingas savo gavimo savybe. Kai esame lygiaverčiai, tampame artimi ir esame nutolę, kai esame priešingi.

Per vieną paskaitą šia tema iškilo klausimas: ar aplinka gali padėti sumažinti atstumą nuo Kūrėjo savybių?
Būtent tai matome aukščiau esančioje Baal Sulamo ištraukoje, bet ką reiškia būti nubaustam už tai, kas dar nežinoma ar nesuprantama? Kai tik pabunda taškas širdyje - noras supanašėti su Kūrėjo savybėmis (pasiekti davimą) -  ir mes jau suprantame, kad esame tik noras gauti, tuomet ir prasideda procesas, nes suvokimas, kad žmogus yra visiškas noras gauti  kartu yra suvokimas, kad yra ir priešinga noro duoti savybė. Ir tai yra „Šviesos pranašumas prieš tamsą“.

Taigi, kaip suprasti, kas yra davimas?

Rabašas rašo: „Žmogus turi savyje dvasingumo norą, kuris kyla iš jo paties. Kitaip tariant, net būdamas vienas, ir nors aplinkui nėra žmonių, galinčių jį paveikti ar iš kurių galėtų gauti kokį nors norą, jis sulaukia pabudinimo ir nori būti Kūrėjo tarnu. Tačiau paties žmogaus noras tikrai nėra pakankamas ir jį būtina stiprinti, kad jis taptų pajėgus siekti dvasinio tikslo. Todėl yra būdas, kaip ir kūniškumas, sustiprinti šį norą per žmones iš išorės, kurie privers žmogų laikytis jų pažiūrų ir jų dvasios.

Ir tęsiama būtent apie geros aplinkos, tokios kaip studijų grupė, pasirinkimo svarbą: „Tai daroma užmezgant ryšius su žmonėmis, kurie, jo nuomone, taip pat turi dvasingumo poreikį. O noras, kurį turi tie žmonės parodo, pagimdo norą ir jame, todėl žmogus įgauna stiprų norą dvasingumui. Kitaip tariant, be noro, kurį jis turi iš vidaus, jis gauna dvasingumo troškimą, kurį jame pagimdo aplinka, ir tada jis jau įgyja tokį stiprų troškimą, kuris pajėgia padėti siekti tikslo.

Matome, kad mūsų būdas sustiprinti davimo savybės norą yra per aplinką, kai iš kitų galime įgyti ir užsiauginti norą atrasti Kūrėją, o iš savo mažo pradinio noro galime padidinti šį troškimą iki aukštesnių pakopų – atskleisti Kūrėją didesniu mastu – tiek, kiek nebūtų įmanoma vienam.

Turime pakankamai noro pradėti, bet norėdami pasiekti tikslą, turime sustiprinti norą, kuris užpildo mūsų „kuro baką”, kad galėtume tęsti kelią, ir tai darome per ryšį su kitais. Jie ieško manęs, o aš ieškau jų ir jei sujungiame savo norus, gauname didelį norą eiti link tikslo su unikalia savo dėlionės dalimi.