Pagrindinis puslapis / Straipsniai / Michael Sanilevich / Kaip „išėjimus“ paversti dvasiniais pakilimais: ko mus moko Jokūbo kelionė
Michael Sanilevich Michael Sanilevich Lap 10, 2026

Kaip „išėjimus“ paversti dvasiniais pakilimais: ko mus moko Jokūbo kelionė

Tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe dažnai bijome kritimų - akimirkų, kai sustoja mūsų pažanga, silpsta motyvacija ir atrodo, kad žengiame atgal. Tačiau, kaip savo giliame straipsnyje apie Toros savaitinę dalį „Vajecė“ („Jokūbas išėjo“) aiškina Rabašas, šie kritimai anaiptol nėra nesėkmės. Priešingai, jie yra būtina mūsų augimo dalis.

Štai kelios svarbios įžvalgos apie tai, kaip teisingai išgyventi pakilimus ir kritimus, kad galėtume iš tikrųjų dvasiškai tobulėti. Svarbiausia šiame procese - pritraukti Šviesą.

1. Augimas vyksta keičiantis būsenoms. Kaip Jokūbo kelionė prasidėjo jam palikus pažįstamą aplinką, taip ir mūsų dvasinis augimas vyksta keičiantis būsenoms, kai iš mažosios dvasinės būsenos (Katnut) pereiname į didžiąją dvasinę būseną (Gadlut).

Rabašas aiškina, kad „Šviesos pranašumas atsiskleidžia iš tamsos“. Būtent pereidami iš vienos būsenos į kitą galime pajusti šį skirtumą ir dvasiškai augti.

2. Kokia kritimo paskirtis? Iš prigimties esame įpratę gyventi vadovaudamiesi savo norais ir siekti asmeninės naudos. Natūraliai neturime polinkio į aukštesnius tikslus, nukreiptus į davimą kitiems. Kritimai leidžia mums pajusti skirtumą tarp ankstesnės ir dabartinės būsenos. Šis skirtumas palieka mumyse dvasinį įrašą (Rešimo), kuris padeda sukaupti jėgų kitam pakilimui.

3. Išmokti vertinti kritimus. Tikrasis dvasinis tobulėjimas reiškia, kad nebėgame nuo sunkių būsenų ir nelaikome jų veltui praleistu laiku. Kiekvieno kritimo gylis yra tiesiogiai susijęs su po jo įvykstančio pakilimo aukščiu. Kuo giliau pajuntame savo būseną, tuo daugiau galime iš jos išmokti ir pasiruošti naujam pakilimui. Kai nustojame laikyti kritimus atsiskyrimu nuo dvasinio kelio ir pradedame juos suvokti kaip neatsiejamą šio kelio dalį, pamatome, kad jie taip pat veda mus pirmyn. Tai primena Jokūbo sapne regėtas kopėčias, kurių apačia rėmėsi į žemę, o viršus siekė dangų. Kiekviena pakopa, net ir pati žemiausia, yra tų pačių kopėčių dalis. Taip mokomės priimti visas savo būsenas ir panaudoti jas dvasiniam augimui.

4. Veiksmas pirmiau už supratimą. Kai prarandame vidinį aiškumą, nebesuprantame savo būsenos ir atrodo, kad mintys įstrigo, praktiškiausia išeitis yra paprasta - veikti.

Svarbiausia sutelkti dėmesį į ryšį su kitais, tarpusavio palaikymą ir daryti viską, ką galime, dėl savo grupės ar bendruomenės. Teisingi veiksmai padeda mums pamažu sugrįžti prie teisingo požiūrio ir ketinimo.

Pagrindinė mintis: mums nereikia bijoti kritimų. Norint pakilti aukštyn, būtina įveikti visus kopėčių laiptelius.



Šaltinis

Rabašas. 10 straipsnis (1985 m.) „Jokūbas išėjo“

Ištrauka iš straipsnio pradžios

„Jokūbas išėjo.“ Pagal Raši aiškinimą: „Turėjo būti parašyta tik: „Jokūbas nuėjo į Charaną.“ Kodėl tuomet paminėtas jo išėjimas? Tai moko mus, kad teisusiojo išėjimas iš tam tikros vietos palieka pėdsaką. Kol teisusis yra mieste, jis yra jo grožis, jo spindesys ir jo didybė. Kai jis išvyksta, kartu su juo pasitraukia miesto grožis, spindesys ir didybė.“ Tiek Raši žodžių.

Turime suprasti, ką tai reiškia dvasiniame darbe. Kas yra teisusis ir kokį pėdsaką palieka jo išėjimas?

Tai reikėtų aiškinti taip: Kūrėjas vadinamas „Teisiuoju“, kaip parašyta: „Kūrėjas yra teisus, o aš ir mano tauta esame nedori.“

Tai reiškia, kad kai žmogus yra arti Kūrėjo, tai yra jaučia Kūrėjo artumą, jis suvokia, kaip Kūrėjas daro jam gera.

Tuomet žmogus jaučia malonumą studijuodamas Torą ir melsdamasis. Kad ir kuo užsiimtų, jis jaučia, kad Kūrėjas yra arti jo. Todėl viską, ką daro, jis daro su džiaugsmu ir pakilia dvasia.

Originalus šaltinis: Rabašas. „Jokūbas išėjo“ (1985)


↑ Grįžti į viršų