Svarbiausias dalykas dvasiniam tobulėjimui

Kaip nuostabu šiandien jus visus čia matyti!

Iki šiol labai daug ruošėmės kongresui, o šiandien norime pakalbėti apie labai svarbią temą – mūsų dvasinę aplinką. Apie ją kalbame prieš kongresą, kongreso metu kažką gauname, tačiau kaip tai tęsti toliau? Kaip išsaugoti tai, ką pasiekėme? Su kuo palaikysiu ryšį po kongreso? Taip pat labai svarbu išsiugdyti gerus įpročius, kurie padėtų nuolat išlikti šioje aplinkoje.

Iki šiol 274 pasaulinio kurso studentai jau užsiregistravo Arvut sistemoje. Tai taip pat yra tinkamos aplinkos pasirinkimo dalis. Manėme, kad šiuo metu jau visi būsite pakeliui į kongresą – kas lėktuvu ar laivu, kas automobiliu ar traukiniu. Visus metus jus tam ruošėme, ir štai dabar pasiekėme paskutinę atkarpą. Tai primena Olimpines žaidynes, kai sportininkai stadione įžengia į finišo tiesiąją.

Daugelis mūsų dalyvauja ruošiant šį didžiulį renginį. Nuodugniai nagrinėjome kongreso medžiagą, o dabar jau keliaujame į regioninį kongresą JAV. Ore jaučiamas didžiulis jaudulys.

Mes galime dvasiškai vystytis ir be kongreso. Tačiau esame žmonės ir negalime būti maksimaliai susitelkę dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę – tai neįmanoma. Mums reikia tokių pakilimo taškų, ir būtent tai mums suteikia kongresas. Nuo tos akimirkos, kai nustatome kongreso datą, jis jau įgauna dvasinę esmę.

274 studentai – tai labai svarbus etapas mums visiems. Jūs pereinate iš pradedančiųjų etapo ir tampate tikra mūsų bendruomenės dalimi.

Mūsų Arvut sistemoje veikia grąžinanti į Šaltinį Šviesa. Joje jungiasi draugai iš viso pasaulio – mūsų bendruose virtualiuose namuose. Tai virtualūs namai visiems, kurie studijuoja kabalą.

Kol kas už šią sistemą jūs nemokate, o dvasinio darbo požiūriu tai nėra pats geriausias dalykas. Du mėnesius suteikėme galimybę ja naudotis nemokamai, tačiau rekomenduojame pradėti mokėti kuo greičiau – visa nauda iš to tenka jums patiems.

Turime draugų, kurie viso kongreso metu sėdės transliacijų kambaryje ir dirbs. Būtent tai yra jų pelnas. Žinoma, jie taip pat visiškai sumoka už dalyvavimą kongrese, nes be tokio įsitraukimo nėra pažangos.

Taigi dabar jūs jau esate Bnei Baruch šeimos dalis, ir tikimės, kad netrukus čia pasijusite kaip namuose.

Kodėl šią sistemą pavadinome Arvut?

Kol kas jūs visi dar jungiatės per „Zoom“, tačiau lapkričio 15 dieną pereisite į naują sistemą. Tai aplinka, kurioje kasdien vyksta 5–6 valandos tiesioginių transliacijų. Draugams labai patogu kartu su savo dešimtuku dalyvauti pamokose – sistema buvo specialiai tam sukurta.

Kūrėjas sukūrė internetą tam, kad žmogus, net ir neturėdamas fiziškai šalia savęs kitų žmonių, pamokų ir kitų veiklų metu galėtų būti apsuptas draugų. Ši virtuali aplinka iš tiesų labai padeda daugybei draugų ir leidžia jiems būti arti vieniems kitų.

Mes planuojame asmeniškai susitikti su kiekvienu iš jūsų. Galiausiai šis darbas yra individualus. Kiekvienas pats turi pasirūpinti, kad turėtų tinkamą aplinką dvasiniam vystymuisi. Mūsų užduotis – tik išmokyti jus, kaip teisingai mokytis. Nieko daugiau.

Tačiau tai nėra taip paprasta. To galima išmokti tik iš žmonių, kurie patys nuėjo šį kelią. Būtent tuo šis mokymasis ir yra toks ypatingas.

Ko svarbiausio Ravas išmoko iš savo mokytojo Rabašo?

Kai Ravo paklausė, ko svarbiausio jis išmoko iš savo mokytojo Rabašo, pamėginkime pirmiausia patys atsakyti.

Galite parašyti pokalbių lange:

1. ryšys tarp draugų;
2. susiliejimas;
3. ištaisymas;
4. draugų meilė;
5. Arvut;
6. ketinimo pakeitimas iš noro gauti į norą duoti;
7. „Kodėl nepaklausei?“;
8. disciplina;
9. tikslo svarba;
10. „Nėra nieko, išskyrus Jį“.

Visa tai teisinga, tačiau yra vienas labai tikslus atsakymas. Išgirskime jį šiame Ravo klipe.

Mokinys: Koks svarbiausias dalykas, kurį išmokote iš Rabašo ir kuris padėjo jums dvasiškai vystytis?

Ravas: Pastovumas. Kasdien, kiekvieną savaitę ir kiekvieną mėnesį laikytis nustatytos tvarkos ir tokiu būdu pereiti viską, ką turime išmokti šioje išmintyje, bei tai įgyvendinti. Rabašui buvo labai svarbu, kad kiekvienas mokinys ateitų į pamoką. Kai kurie vos atėję iš karto užmigdavo. Tačiau jeigu žmogus ateidavo ir pamokoje miegodavo, Rabašas vis tiek laikė tai dalyvavimu. Taip jie nieko nepraleisdavo, nes būdavo ten. Ir jie vystėsi. Tai ypač svarbi pamoka mūsų laikais, kai kabalos išmintį pradedame įgyvendinti dideliu mastu. Svarbiausia – dalyvauti.

Tai reiškia laikytis kasdienės dienotvarkės. Net jeigu savo protu nieko nesuprantu, vis tiek turiu skirti tam laiko – mokymuisi, platinimui ir ryšiui su draugais. Nežiūrėkite į tai, kiek mes suprantame. Žiūrėkite į tai, kiek atveriame širdį.

Net jeigu širdis neatsiveria taip greitai, žmogus vis tiek lieka pamokoje ir laukia, kol ji atsivers. Ir tada tai įvyks. Štai ko išmokau iš Rabašo. Labai norėčiau, kad to nepamirštumėte: kiekvienam reikia duoti tiek laiko, kiek jam reikia „subręsti“. Vieniems tam prireikia metų, kitiems – dešimtmečių, o dar kitiems – net kelių gyvenimo ciklų. Kuo labiau artėjame prie galutinio ištaisymo, tuo labiau išsivystęs tampa egoizmas ir tuo didesnio ištaisymo mums reikia. Todėl mums reikia kantrybės. Turime to išmokti tiek savo atžvilgiu, tiek viso pasaulio atžvilgiu. Svarbiausia – laikytis kasdienės tvarkos ir išsaugoti ryšį tarp mūsų.

Michaelis Laitmanas

Kitame klipe Ravas paaiškino, kad kiekvieną dieną gauname savo ypatingą dvasinę porciją, ir ją gauname rytinėje pamokoje. Tai turi vykti kasdien – turime nuolat palaikyti ryšį su Aukštesniąja šviesa, kad mūsų sielos būtų ištaisytos. Iš esmės visa tai yra tik prioritetų klausimas. Jeigu dvasingumas man svarbus, turiu susikurti tokią gyvenimo sistemą ir tokius rėmus, kurie leistų man dvasiškai vystytis. Tai ir yra autentiška kabalos išmintis. Čia nėra jokios magijos. Čia yra darbas. Tačiau kai žmogus ateina ir atkakliai tęsia šį darbą – jis pasiekia dvasinį suvokimą. Ar manote, kad žmonės trisdešimt metų keltųsi į rytinę pamoką, jeigu būtų kitaip? Mes visi judame tikslo link – kiekvienas savo tempu. O kokį kitą tikslą apskritai gali turėti mūsų gyvenimas?