Kodėl mums reikia pažadinimo iš apačios?

Prieš porą savaičių pradėjome ruoštis kongresui. Žmonės jau planuoja keliones. Kongreso metu vyksta kažkas ypatingo. Žmonės iš viso pasaulio susirenka kartu dalyvauti seminaruose ir pamokose, ir visa tai iš tiesų atveria širdį. Tai padeda mums suartėti ir praktiškai pajusti visa tai, apie ką kalbame.

Kaip visada sakome, Kabalos išmintyje pasiruošimas yra viskas. Todėl būtent į tai šiandien ir sutelkiame dėmesį. Pradedame atgalinį skaičiavimą iki didžiojo įvykio - artėjančio regioninio kongreso šio mėnesio pabaigoje. Hebrajiškai kongresas vadinamas Kenes – šis žodis kilęs iš mitkansim, reiškiančio „susirenkame kartu“. Mes susirenkame ne tik fiziškai, bet ir siekiame sujungti savo vidines intencijas.

Ši pamoka - tai galimybė viską trumpam atidėti į šalį ir susimąstyti, ką norime pasiekti per šį laiką kartu. Ko tikimės? Kas, mūsų manymu, turėtų įvykti? Ir kodėl mes čia esame? Tai klausimai, kuriuos galime sau kelti nuolat.

Per artimiausias 90 minučių norime pritraukti kuo daugiau Šviesos ir kartu suteikti malonumą Kūrėjui. Kaip? Dėdami pastangas susijungti. Būtent tokia yra kongreso tema – „Pabudimas iš apačios“. Tai paspartina Kūrėjo poveikį mums.

Kongresas suteikia galimybę vienu metu atlikti daugybę veiksmų – daug žmonių tuo pačiu metu kartu atlieka daugybę veiksmų. Tai suteikia milžinišką jėgą ir daro daug stipresnį poveikį, nei veikiant pavieniui. Todėl ir susirenkame kartu.

Iki kongreso liko lygiai 25 dienos, todėl turėtume rimtai pagalvoti, ar esame pasiruošę. Ar savo dienotvarkėje atlaisvinome vietos viskam, ką reikės atlikti kongreso metu?

Paprastai prieš kongresą susirandu sau kokią nors užduotį ar atsakomybę, o kartais net dvi: vieną, kuri man įdomi, ir kitą, kuri padėtų išlikti aktyviuam, net jei prarasčiau įkvėpimą ar pajusčiau vidinį kritimą. Mums reikia atlikti daug veiksmų, ir būtent tam skirtas mūsų materialusis pasaulis, nes mūsų pojūčiai dažniausiai keičiasi dėl atliekamų veiksmų.

Kai sakome, kad žmogus myli savo šeimą, turime suprasti, kad šeimą reikia kurti ir į ją investuoti. Negalima tiesiog sėdėti ant kalno ir sakyti: „Aš myliu savo šeimą.“ Meilė išreiškiama tūkstančiais veiksmų. Tas pats galioja ir meilei draugams. Turime jungtis, kad galėtume pajusti šį pripildymą, o lengviausia tai pajusti kongrese.

Tai, apie ką kalbame kongrese, mūsų egoizmui iš prigimties nėra svarbu ar patrauklu. Todėl tiek daug dėmesio skiriame pasiruošimui. kad tarsi pergudrautume savo ego ir pažadintume savyje norą įsitraukti į procesą, vedantį mus virš egoizmo.

Kabalistai sako, kad tik įgijęs aukštesnį, davimo suvokimą žmogus gali iš tikrųjų suprasti savo prigimtį, nes tuomet jis jau nebežiūri į ją vien iš egoizmo vidaus, bet gali pamatyti visą sistemą tarsi iš šalies.

Iš tikrųjų suprasti, kaip mus valdo mūsų egoistinė prigimtis, galime tik pakilę virš jos poveikio. Tam reikalinga jėga iš aukštesnės pakopos, Aukštesnioji jėga. Ji vadinama aukštesniąja ne todėl, kad yra kažkur virš mūsų, bet todėl, kad yra pirminė ir veikia mūsų norus iš vidaus.

Kiekvienas mumyse pabundantis noras nėra mūsų pačių sukurtas, jį mumyse pažadina Kūrėjas. Taip pat ir norą siekti Kūrėjo pažadina pats Kūrėjas.

Tad ką galime patys pažadinti iš apačios? Tad ką mes patys galime pažadinti iš apačios? Kai Kūrėjas pažadina mumyse norą Jo siekti, toliau jau mes renkamės, ar tęsti šį kelią Jo link, ar ne.Visų kitų mumyse kylančių norų mes nekontroliuojame. Kartais mums pasiseka ir esame laimingi, kartais nepasiseka ir kenčiame. Visuose šiuose dalykuose neturime pasirinkimo laisvės.

Mūsų tikrasis pasirinkimas yra tik vienas, ar sieksime tapti panašūs į Kūrėją, ar ne.

──────────

Šioje pamokoje naudojamas šaltinis

5. „Lišma – tai pabudimas iš aukščiau. Ir kam reikalingas pabudimas iš apačios?“

Girdėjau 1945 m.

Baal HaSulamas, „Šamati“

Norint pasiekti Lišma [dėl Jos], žmogui pačiam sunku net suprasti, kaip tokia būsena apskritai gali egzistuoti, nes įprastam žmogaus protui ji nėra suvokiama. Žmogus iš prigimties supranta tik tokį veiksmą, iš kurio tikisi ką nors gauti sau. Jeigu jis užsiima Tora ir Mitzvot [priesakais], jam natūralu tikėtis tam tikros naudos ar atlygio. Be jokios asmeninės naudos žmogui labai sunku ką nors daryti.

Tačiau Lišma ateina ne iš paties žmogaus pastangų. Tai Švytėjimas iš aukščiau. Tik tas, kuris pats jį patyrė, gali iš tiesų suprasti, kas tai yra. Apie tai pasakyta: „Paragaukite ir pamatykite, kad Kūrėjas yra geras.“

Tuomet kyla klausimas: jeigu Lišma žmogus negali pasiekti savo jėgomis, kam jam ieškoti patarimų ir būdų, kaip ją pasiekti? Juk jeigu Kūrėjas nesuteiks žmogui antrosios prigimties, vadinamos noru duoti, jokios jo pastangos pačios savaime neatves į Lišma.

Atsakymą randame mūsų išminčių žodžiuose (Pirkei Avot, 2 skyrius, 21): „Ne tau užbaigti darbą, tačiau nesi laisvas nuo jo pasitraukti.“ Tai reiškia, kad žmogus turi padaryti tai, kas priklauso nuo jo. Jis turi pažadinti pabudimą iš apačios, o šis pabudimas išreiškiamas malda. Malda yra trūkumas. O jeigu nėra trūkumo, nėra ir ko pripildyti. Todėl žmoguje turi atsirasti tikras poreikis Lišma. Kai toks poreikis susiformuoja, pripildymas ateina iš aukščiau. Kitaip tariant, atsakymas į maldą ateina iš Kūrėjo, kuris pripildo žmoguje atsiradusį trūkumą. Vadinasi, visas žmogaus darbas, siekiant iš Kūrėjo gauti Lišma, yra paruošti savyje trūkumą ir Kli [indą], kuris galėtų priimti šį pripildymą. Paties pripildymo žmogus negali sukurti savo jėgomis. Jis ateina kaip Kūrėjo dovana.