Kas gali užbaigti kančias?

Pirmadienio vakaro mokymosi bendruomenė

Izraelyje išgyvename sunkias dienas, minėdami pirmadienį, spalio 5-ąją, kaip nacionalinę spalio 7-osios išpuolio ir karo atminimo dieną.

Artėjant spalio 7-ajai prisimename žuvusiuosius kare, o klausimų tampa nebeįmanoma išvengti. Kodėl, praėjus 78 metams nuo sėkmingos ir novatoriškos valstybės sukūrimo, vis dar susiduriame su neapykanta, konfliktais ir grėsmėmis mūsų egzistavimui? Kaip galime pakeisti šią tikrovę?

Kodėl, praėjus 78 metams nuo sėkmingos ir novatoriškos valstybės sukūrimo, vis dar susiduriame su neapykanta, konfliktais ir grėsmėmis mūsų egzistavimui?

Šios savaitės pirmadienio Mokymosi bendruomenėje šiuos klausimus nagrinėjome remdamiesi Baal Sulamo raštais ir Michaelio Laitmano paaiškinimais.

Kabalos išminties pateikiamas atsakymas prasideda nuo nelengvos minties: mūsų išorinė tikrovė yra susijusi su mūsų vidine būsena. Izraelio paskirtis nėra vien sukurti stiprią valstybę ir apsisaugoti nuo priešų. Mums buvo suteikta galimybė išvystyti kitokio pobūdžio ryšį tarp žmonių – tapti vienybės virš mūsų skirtumų pavyzdžiu.

Tai nereiškia, kad turime nepaisyti savo skirtumų. Priešingai. Tarp mūsų yra didžiulių nesutarimų, priešingų nuomonių ir gilių susiskaldymų. Mūsų darbas – išmokti susijungti būtent virš jų.

Kaip Ravas paaiškino rytinėje pamokoje, „vidurinė linija“ randama tuomet, kai nereikalaujame, kad visi mąstytų vienodai. Mokomės pakilti virš konflikto ir kurti ryšį, stipresnį už patį nesutarimą. Būtent apie tai ir yra išsitaisymo metodika.

Kabalos išmintis žmogaus vystymosi tikslą apibūdina kaip judėjimą ryšio, meilės artimui ir to, kas vadinama susiliejimu su Kūrėju, link. Pagal šį požiūrį Izraeliui tenka ypatingas vaidmuo vedant šį procesą – ne per jėgą, pranašumą ar atsiribojimą, o parodant, kad žmonės, turintys priešingų troškimų ir nuomonių, gali susijungti virš jų.

Taigi ką visa tai turi bendro su kančia? Jei ir toliau vystysimės tik pagal savo egoistinę prigimtį, kiekvienas skirtumas taps dar viena susiskaldymo, neapykantos ir konflikto priežastimi. Tačiau jeigu išmoksime pasinaudoti savo skirtumais kaip pagrindu gilesniam ryšiui, pradėsime vystytis į aukštesnį suvokimo lygmenį.

Mums reikia Šviesos – ne vien tam, kad akimirkai pasijustume geriau, bet kad ji pakeistų mūsų prigimtį ir suteiktų mums gebėjimą susijungti. Ir būtent čia atsiranda laimės klausimas.

Tikroji laimė nėra problemų nebuvimas. Ji kyla atradus, kad turime metodiką, padedančią pakilti virš jų. Mums suteikta galimybė pakeisti savo tarpusavio santykius, mintis vienų apie kitus ir galiausiai – patį būdą, kuriuo patiriame tikrovę.

Darbas prasideda tarp mūsų. Kaip Ravas sakė pamokoje, mums nebūtina protu suprasti visos lygties. Turime pradėti ją įgyvendinti. Kai žmonės ima siekti ryšio, tarpusavio palaikymo ir gero, rūpestingo santykio vieni su kitais, aplinka pradeda veikti kiekvieną žmogų.

Būtent todėl Mokymosi bendruomenė yra tokia svarbi. Niekas negali šio pokyčio atlikti vienas. „Žmogus padeda savo draugui“ – tai ne vien graži mintis. Tai yra metodikos dalis.

Mes negalime panaikinti praeities kančių. Tačiau galime paklausti, ko jos dabar iš mūsų reikalauja.

Išsitaisymo metodikos atsakymas paprastas, nors jį įgyvendinti praktiškai nėra lengva:

Turime išmokti susijungti virš savo skirtumų, pažadinti tarp mūsų ryšio jėgą ir leisti šiam ryšiui mus pakeisti. Būtent čia prasideda kelias iš kančios į geresnę ateitį.