Jom Kipur: prašymas dėl ištaisymo

Jom Kipuras – tai vidinė žmogaus būsena, kai jis suvokia, kad jame veikia tik nenutrūkstantis egoizmas ir kad jis turi pakilti virš savęs. Pagrindinis Toros priesakas yra: „Mylėk savo artimą kaip save patį“, tačiau mes esame nuo to visiškai nutolę, netgi priešingi tam. Todėl ir prašome atleidimo.

Pasirodo, būdami nore gauti, mes esame formos neatitikime su Kūrėju, todėl turime įveikti šį blogąjį pradą, kad pasiektume susiliejimą su Kūrėju; kad pažintume Jį kaip Vieną ir suvoktume, jog „nėra nieko, išskyrus Jį“.

„Tai ir yra žodžių: „Žmogaus širdies polinkis yra blogas nuo pat jaunystės“ prasmė. Tai reiškia, kad Kūrėjas sukūrė jį tokį, nes būtent noras gauti yra tikrasis Kli [indas], tik jį reikia ištaisyti.“

RABAŠ, Laiškas Nr. 14

Kadangi tokia pakopa yra visiškai priešinga mūsų prigimčiai, visa, ką darome, vyksta noro gauti viduje, ir nėra nieko, kas savaime galėtų mums padėti. Akivaizdu, kad mes patys negalime nieko ištaisyti, o mūsų padarytos nuodėmės iš tiesų nėra mūsų, nes būtent Kūrėjas sukūrė blogąjį pradą, kuris mus valdo ir verčia nusidėti.

Iš tiesų mes nesame kalti dėl to, kad esame panirę į egoizmą, kuris kaskart stumia mus galvoti tik apie save, o ne apie kitus ar apie Kūrėją. Todėl nei nuodėmės, nei jų ištaisymas nėra nei mūsų kaltė, nei mūsų nuopelnas, nes viską daro Kūrėjas. Jis paruošė mums ir visas nuodėmes, ir visus joms skirtus ištaisymus, o mes esame tarp vienų ir kitų, tarsi suspausti spaustuvuose.

„Reikia aiškinti, kad nuodėmė yra teigti, jog egzistuoja blogasis pradas, užuot sakant: „Nėra nieko, išskyrus Jį.“ Jei žmogus nėra vertas, jis yra atstumiamas iš Aukščiau. Tai ateina apsivilkę nore gauti, kuris vadinamas „bloguoju pradu“.“

RABAŠ, Laiškas Nr. 14

Taigi per Jom Kipurą sakome, kad yra du būdai prašyti atleidimo – ir jie yra tarpusavyje susiję: malda ir atgaila.

Atleidimo prašome ne už tai, kad gavome iš Kūrėjo, bet už tai, kad mums taip pat buvo suteikta galimybė išeiti iš šio blogojo prado, galimybė jį atpažinti ir priartėti prie Kūrėjo, tačiau šia galimybe nepasinaudojome pakankamai ir teisingai.

Būtent dėl to turime pateikti sau ataskaitą, tai išnagrinėti ir atlikti vidinį teismą. Turime pajusti apgailestavimą dėl tų galimybių, kurias Kūrėjas mums suteikė, kad galėtume pakilti virš savo noro gauti ir taip jį tyrinėti, kad, jį įveikdami, pažintume, kas yra gerasis pradas.

Hebrajiškas žodis „atgaila“ – „Tešuva“ (Teshuva) – kyla iš žodžio „sugrįžti“.

Todėl visas mūsų darbas yra viską susieti su Kūrėju – ir nuodėmes, ir ištaisymus – visa sugrąžinti Jam. Nuodėmę su ištaisymu galime sujungti tik tada, kai suprantame ir jaučiame, kad ir viena, ir kita ateina iš Kūrėjo, o ne iš mūsų. Kūrėjas yra aukščiau ir nuodėmių, ir ištaisymų. Tai ypatinga aukštesnioji jėga, esanti virš visko.

Todėl turime melstis, kad pamatytume, jog „nėra nieko, išskyrus Jį“. Nors Malchut yra noras gauti, mes norime, kad ji įgytų tas pačias savybes kaip Zeir Anpin – duodantis, atiduodantis. Iš esmės tai ir yra visas mūsų prašymas, visa mūsų viltis.

„Kitaip tariant, kaip ZA duoda, taip ir Malchut turi įgyti tokį ištaisymą, kad, atlikus atgailą ir pasakius, jog nuo šiol visi veiksmai bus atliekami tam, kad būtų atiduodama, – o tai vadinama Rachamim [gailestingumu], kaip ZA, – atgaila padaro taip, kad Malchut, kuri prieš ištaisymą vadinama „teismo savybe“, po ištaisymo tampa Rachamim [gailestingumu], kaip ZA.“

RABAŠ, 13 straipsnis (1990), „Ką reiškia, kad susivienijus Kūrėjui ir Šchinai atleidžiamos visos nuodėmės?“

Visas mūsų dvasinis darbas iš esmės turi atvesti mus į maldą, nes viskas ateina iš Aukščiau. Visa, kas su mumis vyksta, yra tiesioginis Kūrėjo poveikis, o mes turime į jį atsakyti. Šis atsakas vadinamas malda: ko mes norime, ką galvojame, ko siekiame – visa tai yra malda.

Turime įtikinti Kūrėją, kad esame pasirengę ir verti būti arčiau Jo, ir tiek, kiek sugebame Jį tuo įtikinti, tiek tampame verti priartėti prie Jo.

„Jei Kūrėjas nesuteikia žmogui jėgos pajusti, kad „turime didį Karalių“, jis neturi jėgų dirbti dėl Kūrėjo. [...] Todėl, kai Kūrėjas jam padeda ir suteikia norą atiduoti, ir žmogus pajunta, kad turi didį Karalių, tik Kūrėjas gali tai suteikti. [...] Kitaip tariant: „Tik Tu gali leisti mums pajusti, kad turime didį Karalių ir kad verta Jam dirbti, suteikti Jam pasitenkinimą.““

RABAŠ, 1 straipsnis (1991), „Ką darbe reiškia: „Neturime kito Karaliaus, tik Tave“?“

Kovoje pradedame jausti skirtumą tarp savęs ir Kūrėjo, tarp noro gauti ir noro atiduoti. Būtent čia sukuriame įveikimo jėgą, ekraną – Masach – ir visą Kedusha [šventumo] sistemą, tai yra atidavimo ir ryšio sistemą, kurią kuriame savyje. Per šią sistemą Jom Kipuro metu ištaisome visas savo nuodėmes ir nusižengimus.

Todėl Jom Kipuras yra ypatingo džiaugsmo diena, leidžianti mums pakilti dar aukščiau virš kūrinijos, susijungti su Aukštesniąja jėga ir pasiekti Jos pakopą.

Visos nuodėmės, visas egoizmas, kurį sukūrė Kūrėjas, ir visi ištaisymai, pasiekiami Jo dėka, yra būtini tam, kad suvoktume pakopą, esančią aukščiau blogojo ir gerojo pradų – kad pažintume Kūrėją, kurio jokiu kitu būdu pasiekti neįmanoma.